Šio komentaro antraštė yra tiesiogiai susijusi su mūsų visų dabar patiriama karantinine padėtimi. Daugelis tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, tarsi grįžo atgal į savąją vaikystę: mokomės istorijos, geografijos, matematikos, lietuvių kalbos, literatūros ir kitų mokomųjų dalykų. Kai kuriems tėvams sekasi sunkokai ne vien dėl paprastų buitinių sąlygų, nes viename kambaryje reikia ir padėti vaikams ruošti namų darbus, ir dirbti savąsias viršininkų skiriamas ar pačių susigalvojamas užduotis. Atrodytų, kas gi čia stebėtino: nuo daugelio mūsų mokyklinių laikų praėjo ne vienas dešimtmetis, o ir gyvenimas per tą laiko nebuvo lyg stovintis vanduo – mokymo programos keičiamos, norisi tikėti, tobulinamos arba tiesiog jose daugiau intelekto įtampos reikalaujančio turinio.

Ką apie mus sako sunkumai, kuriuos patiriame tada, kai savo vaikams padedame pasiruošti lietuvių kalbos ir literatūros pamokoms, stengiamės kartu su atžalomis atlikti jų namų darbus? Sunkumų patiria tikrai ne vienas. Pripažinkime, iki koronaviruso laikų tai, ko mokoma mokykloje, daugelis tik nujausdavome arba žinojome miglotai.

O mokoma, be daugelio kitų aspektų, ir rašytinio bei sakytinio teksto suvokimo. Nemažai suaugusiųjų iki 2020-ųjų pradžios net nežinojo, kas yra tas teksto suvokimas. Dabar esame priversti tobulintis. Teksto suvokimas – tai gebėjimas verbaline kalba išreikšti perskaityto literatūros kūrinio ar kitokio teksto temą, apibūdinti jo problematiką, loginius teksto struktūros ryšius. Manau, šių metų patirtis, tikrai drąsiai tai galima sakyti, atskleidė, kad ne vieno tėvelio vaikai, atlikdami savo kasdienes užduotis, mąsto kur kas daugiau nei suaugusieji.

Nebūkime nepagrįstai optimistiški – daugelio tėvų darbai ir gyvenimas jau nereikalauja didesnių intelektinių pastangų. Suaugusiųjų gyvenimo uždavinių sprendimai yra išmokstami ir vėliau darbinėje praktikoje taikomi kaip šablonai, nereikalaujantys nuolatinio kūrybingumo. Nuoširdžiai pasikalbėjus ne su vienu vaiku, paaiškėtų, kad jų kasdienybė yra kur kas sunkesnė nei tėvų – kasdien reikia gilintis į naujus dalykus, temas ir problemas.

Kas nors galėtų klausdamas sakyti: kas gi čia nauja? Juk visais laikais mokytis buvo neretai sunkiau nei dirbti, ypač jei darbai buvo gana paprasti.

Kiek suaugusiųjų šiandien Lietuvoje gebėtų perskaityti literatūros kūrinio ištrauką, per trumpą laiką parengti žodinės kalbos tekstą ir prieš auditoriją be klaidų pasakyti tą kalbą?!

Nauja yra tai, kad šiuolaikinis pasaulis iš tėvų ir kitų suaugusiųjų kasdien reikalauja, pirmiausia, sakytinio ir rašytinio teksto suvokimo įgūdžių, kuriuos daugelis yra beviltiškai praradę dar iki tol, kol suprato, kaip vadinasi šis, kaip anksčiau buvo įprasta, beveik visuotinis įgūdis. Būtent iš to, kad dažnas šiuolaikinis žmogus dažnai nesupranta ilgesnio nei 15–20 eilučių teksto, rodomo mobiliojo telefono ekrane, kyla daugelis praktinių ir net ideologinių problemų. Susikaupti ir skaityti ilgesnį straipsnį ar knygą ryžtasi gal ne tiek ir mažai žmonių, tačiau ant neraštingumo ribų balansuoja turbūt apie pusė Lietuvos žmonių. Įprasta kalbėti, kad dabartiniai vaikai yra kompiuterių ir telefonų aukos – tai mūsų naujoji tautosaka. Tačiau kas įvertins, kokios tų įrenginių aukos yra suaugusieji, neretai atsakingi už siauresnę ar platesnę mūsų gyvenimų, socialinę realybę?!

Rašytinio teksto suvokimo sunkumai tarp suaugusiųjų yra tik pusė bėdos. Kur kas stipresnis yra sakytinio teksto prasmės, tikslo ir struktūros nesupratimas. Kiek suaugusiųjų šiandien Lietuvoje gebėtų perskaityti literatūros kūrinio ištrauką, per trumpą laiką parengti žodinės kalbos tekstą ir prieš auditoriją be klaidų pasakyti tą kalbą?!

Žinoma, kad žmonės sensta ir, tai darydami, neretai pernelyg šviesiai, nerealiai žvelgia į savo vaikystės ir jaunystės laikus – atseit, tada buvo geriau, o dabar viskas eina tik prastyn. Tačiau tikėti, kad XVIII a. prasidėjęs žmonijos reiškinys, kurį humanistikos istorijoje įprasta vadinti Švietimo epocha, būtent ir padėjo nedylančius pagrindus visuotiniam išsilavinimo ir raštingumo standartui, dar labai reikėtų. Priešingu, visuotinio bemokslingumo ir neraštingumo atveju kentės ne mokslas ar kultūra – tiesiog paskęsime įvairiausiose nuogirdose, ganduose ir sąmokslo teorijose.

Taigi, tol, kol netapome infantilūs kaip darželinukai, dar padėkime vaikams ruošti namų darbus, nes gal tai primins, kad lavintis reikia ne tik mokyklos suole ar prieš dešimtmečius lankytoje universiteto auditorijoje. Ir nepadės ES institucijų direktyvus imperatyvas mokytis visą gyvenimą, nes ne dėl Briuselio biurokratų galime ir norime tobulėti. Tai, kartais to net neįvardydami, darome tam, kad netobulas pasaulis dėl mūsų veiklos taptų bent kiek mažiau ydingas, nes, suvokus rašytinius ir sakytinius tekstus, kitas lygmuo yra mūsų moralybė, tiesiogiai siejama su ne techniniu ir ne kompiuteriniu, o su klasikiniu humanitariniu išsilavinimu.