Medžioklės sezonas atidarytas | kl.lt

MEDŽIOKLĖS SEZONAS ATIDARYTAS

Ankstų 1939 m. ar 1940 m. žiemos rytą plynuose miškatundrės tyruose, spaudžiant kaulus geliančiam šalčiui, it rujojančių vištų pulkas, į nežinią brido tuntas sovietinių karžygių. Baikščias, nerimo ir baimės sklidinas jų fizionomijas puošė panaudotą prezervatyvą primenanti kepurė su raudona penkiakampe žvaigžde, turinčia saugoti nuo piktų kapitalizmo, neoliberalizmo ir Siono išminčių akių.

Proletariato kovotojai dar nežinojo, kad specifinis jų kvapas, sumišęs su pigaus tabako, nemokamo alkoholio, prakaito ir utėles žudančio chemikalo aromatais, patraukė vietinių šiaurės plėšrūnų dėmesį. Jautri fašistų žvėries (anot sovietinės spaudos) uoslė pajuto grobį, o šalta akis, žvelgdama pro šautuvo optinį taikiklį, išsirinko būsimą auką.

Plėšrūnas sulaikė kvapą ir nuspaudė gaiduką. Tyruose nuaidėjo šūvis ir vienas raudonųjų, ištaškytomis smegenimis apdergęs žygio draugus, krito į netoliese buvusią, dar garuojančią, nežinomo epikūrininko iškontempliuotą rudąją materiją. Likę būrio nariai  nustebę ir išsigandę pažvelgė į savo vyriausiąjį, pasipuošusį vadinamąja furažke.

Jie garsiai paklausė: "Vade, ką dabar darysime?" Kažkas, nelaukęs atsakymo, sušuko: "Valio!" (Ura!). Nuaidėjo dar vienas šūvis ir rėksnys taip pat krito negyvas. Susimąstęs vyresnysis  išsitraukė iš kišenės laikraščio skiautę, kurią Lenkijos pasidalijimo proga kartu su lankstinuku nacių vardu, sveikinančiu darbininkų bei valstiečių armiją, padovanojo vokiečių karininkas.

Šioje iškarpoje buvo Friedricho Engelso (1820–1895) pamąstymai, išspausdinti Karlo Marxo (1818–1883) laikraštyje "Neue Rheinische Zeitung: Organ der Demokratie" (leistas nuo 1848 m. birželio iki 1849 m. gegužės). Juose F.Engelsas samprotavo, kad, pasibaigus klasių kovai, Europoje liks primityvių visuomenių (pvz., baskų, bretonų, Škotijos kalniečių bei serbų), nepasiekusių kapitalizmo stadijos, t. y. atsilikusių nuo socialistų dviem laipteliais.

Šios "rasinės šiukšlės" (Völkerabfälle), anot F. Engelso, turės būti sunaikintos, nes dėl savo atsilikimo niekaip nesugebės pasiekti revoliucinės pakopos. Pulko vyresniajam dar kartą skaitant šią beletristiką, nuaidėjo dar trys šūviai ir dar trys jo žmonės krito negyvi. Staiga nieko neatsakęs jis pažvelgė į likusius gyvus savo auklėtinius ir, sušukęs "Už tėvynę!", su iškeltu pistoletu pasileido per pusnis nematomo šaulio link, krypuodamas lyg girtas pingvinas.

Jo pulkas, užuot sekęs paskui savo vadą, pasileido lėkti į visas puses, garsiai baubdamas lyg galvijų banda. Netoliese stovėję šiaurės elniai, dėl įgimto polinkio į stoicizmą bei tam tikrą dzenbudizmą, abejingai stebėjo šią sumaištį, tik kai kurių raguočių galvoje iškilo fundamentalus klausimas: "Kaip tai galėjo atsitikti?"

Kaip progresyviausia ir taikiausia pasaulio šalis, visose gyvenimo srityse lygybės bei darnos siekianti Sovietų Sąjunga sugebėjo įsivelti į karinį konfliktą su (anot vulgarių anekdotų pasakotojų) pačiais santūriausiais žmonijos atstovais – suomiais?

Daugelį šimtmečių dabartinės Suomijos žemės buvo Švedijos karalystės dalis. 1808 m. vasario 21 d. Rusijos imperija, remiama Prancūzijos avantiūristo Napoleono (1769–1821), paskelbė Švedijai karą.

Praėjus metams, rytinės švedų karalystės žemės, dabar žinomos Suomijos pavadinimu, perėjo Romanovų imperijos žinion. Net ir tapę Rusijos nuosavybe, Suomijos žmonės ilgą laiką galėjo mėgautis specialiu statusu, leidusiu išlaikyti savarankiškumą bei tapatybę.

1899 m. Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos (1818–1901) anūkas Nikolajus II (1868–1918) pradėjo Suomijos rusifikaciją (administracijoje suomių kalbą nutarta oficialiai pakeisti rusų kalba bei panaikinti Suomijos antspaudus, sustiprintas stačiatikių bažnyčios Suomijoje statusas ir t. t.). Tai sukėlė itin audringą suomių nepasitenkinimą. Kaip ir daugelį kitų tautų, suomius iš galingesnės imperijos priespaudos ištraukė Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918).

Dar 1917 m. gruodžio 6 d., praėjus vos mėnesiui po bolševikų revoliucijos Rusijoje, Suomijos žmonės deklaravo savo nepriklausomybę. 1918 m. sausio 27 d. – gegužės 15 d. Suomijoje vyko karas tarp sovietų Rusijos remiamų vietinių komunistų bei Vokietijos imperijos palaikomų "baltųjų", vadovaujamų barono Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo (1867–1951).

Dar XVII a. šio didiko protėviai iš Vokietijos atvyko į Švediją. Atkeliavę į Suomijos žemes, jie jau buvo visiškai integravęsi į švedų visuomenę ir tik tapęs Suomijos kariuomenės vadu bei nacionaliniu didvyriu, C. G. E. Mannerheimas ryžosi prabilti suomiškai.

1919 m. Suomija, atsikračiusi bolševikų grėsmės, oficialiai pasiskelbė respublika, o teisininkas Kaarlo Juho Ståhlbergas (1865–1952) tapo pirmuoju šios valstybės prezidentu.

Nors suomiai, pasak kvailų anekdotų, garsėja romumu bei santūrumu, jie net keturis kartus organizavo karo žygius bei sukilimus, siekdami visiškai perimti Karelijos sąsmaukos kontrolę.

1919 m. sausį netgi buvo sukurta vos metus gyvavusi separatistinė Šiaurės Ingrijos Respublika, siekusi prisijungimo prie Suomijos. 1932 m. sausio 21 d. Suomija su sovietais pasirašė nepuolimo sutartį, turėjusią padėti pamatus taikiai ir nešališkai abiejų valstybių ginčų sprendimo tradicijai.

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Trečiojo reicho atstovai pasirašė paktą, kuriuo ne tik buvo sutarta dėl saugios rytinės sienos, leidusios naciams pradėti plataus masto karą prieš Vakarų Europą, bet ir įtakos sferomis pasidalytos rytinės žemyno teritorijos.

Suomijai kartu su Baltijos šalimis bei dalimi Lenkijos patekus į sovietų įtakos zoną, pakte įtvirtinti susitarimai pradėti įgyvendinti 1939 m. rugsėjį taikiesiems naciams ir draugiškiesiems sovietams užpuolus ir pasidalijus "fašistinę" Lenkiją (anot sovietų spaudos).

Nepraėjus nė mėnesiui nuo grupinio Lenkijos išžaginimo, Baltijos šalių vyriausybės sutiko pasirašyti su sovietais "savitarpio pagalbos" sutartis, padėjusias pamatus šių valstybių okupacijai. Suomijos žmonėms bei valdžiai tapo aišku, kad netrukus gali ateiti ir jų eilė.

Rašyti komentarą
Komentarai (7)

kauniete

U-2 visi jusu sufantazuoti epitetai [autoriaus atzvilgiu ]] yra pasibiauretini .Nors shi karta neatpazystu savo megiamo autoriaus istorinio straipsniu,,taciau netureda tokios iskreiptos fantazijos --neburnoju; pasijuokti galejau is frazes:...""..dzenbudiztiniai siaures elniai…"

Paaiškinkit

Dykoviai tai transvestitas ar vyras ir žmona?

U-2

"it rujojančių vištų pulkas, į nežinią brido tuntas sovietinių karžygių." "Nepraėjus nė mėnesiui nuo grupinio Lenkijos išžaginimo...." Cia galima cituoti ir cituoti. Mazasis Lionia niekada nepasizymejo protu ir istorijos ziniomis bet cia, jo ygimtas kretinizmas suspindejo naujomis spalvomis ir regejimais. Neturiu jokio supratimo apie ligonio cia akcentuojama " grupiny išžaginima" bet jeigu mazasis Lionia atsirado po tokios nelaimes, tai abortas butu buvusi iseitis. Mazasis Lionia, akivaizdziai kankinasi...
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS