MES DAR APKABINSIME VIENAS KITĄ

Gyvename neįprastu laiku. Vieni tai vadina ypatingąja padėtimi, kiti tiesiai rėžia, kad tai karas. Kovojame su nematomu priešu ir nežinome, kada ta kova baigsis.

Karas visur – JAV , Azijoje, Europoje, Lietuvoje. Taip ir norisi susigūžti į savo mažą pasaulėlį. Kiekvienas pirmiausiai galvojame apie savo šeimą, artimus draugus. Dar prieš keletą mėnesių reportažai iš Azijos atrodė tokie tolimi. Manėme, kad mums tikrai tai negresia, aplenks, kaip dažniausiai atsitinka.

Deja, šį kartą ne, mes visi esame pandemijos taikiniai. Daugelio lūpose skamba, kad tai Dievo rykštė. Nepamokslausiu. Kas tikėjo, tas ir tiki, o jei atsiras tokių, kurie šiuo metu įtikės – džiaugsiuos. Tačiau šv.Velykos šiemet bus kitokios. Jas daugelis sutiksime be tėvų, senelių, taip saugodami savo brangius žmones. Ir tikėdamiesi, kad jau netrukus vėl galėsime susitikti ir apkabinti vienas kitą.

Nesileisiu į teologinius disputus apie Velykų reikšmę, tik paminėsiu keletą dalykų. Šv.Velykos yra krikščionybės šerdis. Šv.Paulius skelbia: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“

Šventasis Tėvas Pranciškus šiemet kreipimesi „Urbi et Orbi“ („Miestui ir pasauliui“) meldėsi už koronaviruso pandemijos pabaigą: „Jau kelias savaites atrodo, kad atėjo vakaras. Tamsa sutirštėjo mūsų aikštėse, gatvėse ir miestuose. Ji pasisavino mūsų gyvenimą, užpildydama ją spengiančia tyla ir liūdna tuštuma, kuri paralyžiavo visa, ką sutiko savo kelyje.“

Šventasis Tėvas kalbėjo, kad pagaliau žmonės suprato, jog visi yra lygūs. „Mes supratome, kad esame toje pačioje valtyje. Visi esame pažeidžiami ir išsigandę, bet kartu visi esame svarbūs ir reikalingi, visi turime laikytis kartu...“ – sakė popiežius.

Popiežius Pranciškus Bendrosios audiencijos katechezėje 2017 m. spalį kalbėjo apie viltį.

Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis.

„Kai visas dangus aptrauktas debesimis, palaiminimą neša žmogus, galintis kalbėti apie saulę. Toks yra tikrasis krikščionis: jis nedejuoja, nėra piktas, bet prisikėlimo galia įsitikinęs, kad joks blogis nėra begalinis, nėra nesibaigiančios nakties, nė vienas žmogus nėra visiškai blogas, ir jokia neapykanta negali būti stipresnė už meilę.“

Sakoma, kad vaikystės ir paauglystės prisiminimai atmintin įsirėžia giliausiai. Prisimenu vėlyvąjį sovietmetį, kai dar Lietuvoje nedvelkė „perestroikos“ vėjai, Žaliakalnyje esanti Šv.Antano bažnyčia tapdavo mano šv.Velykų sutikimo vieta. Šventinė liturgija, kurios ryškiausia dalis būdavo iškilminga procesija, o jos dalyviai man atrodydavo tarsi nužengę iš kito laikmečio. Tvirti, kostiumuoti senoliai baltais marškiniais ir būtinai visi su kaklaraiščiais. Jie atrodė tarsi tąsa anos, prieškario, Lietuvos.

Tačiau man apogėjumi tapdavo šv.Mišių pabaigoje maršą užgrodavęs pučiamųjų orkestrėlis. Tai buvo mano alfa ir omega, juslėmis apčiuopiamas pojūtis To, kuris prisikėlė ir suteikė mums viltį. Šiemet nekursime ugnies prie bažnyčių ir neisime procesijose laukdami iškilmingo maršo. Per šv.Velykas bendrausime su Dievu, nebūdami Jo namuose, tačiau niekas iš mūsų negalės atimti vilties, kurią Jis mums suteiks.

Prisiminkime sukilėlius prieš rusų carą, partizanus pokario bunkeriuose, tremtinius Sibiro platybėse, Sąjūdžio kūrėjus – jie visi turėjo viltį.

Po tamsos ateina aušra, o šv.Velykų viltis padės mums tą aušrą pasitikti. Sveiki sulaukę šv.Velykų!