Rusijos invazija į Ukrainą nuo kitų šių laikų karų skiriasi pirmiausia savo informacine dedamąja. Be įprastos propagandos, neišradingo dar Pirmajame pasauliniame kare vokiečių „nukryžiuoto kareivio“ motyvo kopijavimo, kryptingo ukrainiečių egzekucijų viešinimo, šiandien dar turime ir mūšių eigos vaizdo įrašų, apkasų tinklaraštininkų, begalę kitų savarankiškų žinių sklaidos šaltinių. Šio informacinio fronto karys yra ir Jackas Teixeira, nutekinęs tariamai slaptus Pentagono dokumentus.

Kontekstas, pastarojo dešimtmečio Rusijos slaptųjų operacijų (ne)sėkmės, J. Teixeiros paviešintų dokumentų forma ir turinys leidžia manyti, kad jo sukeltas skandalas yra dar viena informacinė operacija, kurios autorystė tiek susipynusi, kad pagrindinį prodiuserį galima numanyti tik įvertinus nutekintų žinių reikšmę. O ji – bent sprendžiant iš iki šiol paskelbtos informacijos – jei kam ir kenkia, tai tik ne Ukrainai ir jos sąjungininkams.

Paviešinta tai, apie ką visuotinio skaidrumo sąlygomis, kai debatuose Kongrese paskelbiami tokie duomenys, dėl kurių sovietų šnipai rizikuodavo gyvybe, o vikipedijoje gausu karinės technikos duomenų, seniai kalba tiek oficialūs, tiek neoficialūs šaltiniai. Arba kas – kaip kad manipuliacija Rusijos ir Ukrainos kariuomenės praradimais – stebina primityvumu.

Paviešinta tai, apie ką visuotinio skaidrumo sąlygomis seniai kalba tiek oficialūs, tiek neoficialūs šaltiniai.

Spekuliacijų J. Teixeiros „žygdarbio“ tema tiek daug, kad vien tik pagal skirtingas, viena kitai prieštaraujančias versijas „Netflix“ galėtų susukti bent tris mini serialus. Dramą apie silpną Pentagono saugumo sistemą ir sumanius Vašingtono nedraugų šnipus. Trilerį apie silpnus Vašingtono nedraugų šnipus ir JAV kontržvalgybą, nutekinančią klaidinančią informaciją. Ir mistinę istoriją apie dvi viena kitą maustančias priešiškas žvalgybas, kurios atomazgą tektų susikurti patiems žiūrovams.