PAMINKLAI VERČIA VEMTI

Paminklo statyti Justinui Marcinkevičiui nereikia. Ne vien dėl politikos. Vaikai jau ir taip daugiau nei tris dešimtmečius yra dresuojami garbinti vietinės reikšmės marcinkevičius, nėris, cvirkas, baltušius, venclovas ir kt.

Kitaip tariant, jau užaugo mažiausiai trys traumuotos tūkstantmečio mankurtų kartos, kurių daugelis visiškai nepažįsta geros užsienio literatūros ir, manydami, kad visa literatūra yra tokia, kokią jiems liepia skaityti, niekina knygas ir skaitymą apskritai.

Tiesa, vaikai yra išdresuoti ir jie žino, kad J. Marcinkevičius yra tautos dainius, S. Nėris – „lakštingala, kuri norėjo išlipti iš SSRS saulę vežančio traukinio, bet ją privertė įlipti atgal“, o cvirkos, baltušiai ir venclovos... Na, jie tiesiog – cvirkos, baltušiai ir venclovos – jie „baisiai faini“, nes priklauso komunistinei terpei, juolab senelis vis kartoja, kad „prie ruso buvo geriau“, tėvai irgi ant Landsbergių, Amerikos ir žydų pavaro.

Neišsiplečiant, J. Marcinkevičius ir taip yra garbinamas, tad paminklas jam būtų per daug.

Neišsiplečiant, J. Marcinkevičius ir taip yra garbinamas, tad paminklas jam būtų per daug. Antanui Smetonai paminklo taip pat statyti nereikia. A. Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, tačiau jis taip pat buvo diktatorius, atėjęs nesibaigiančiai kadencijai ne visai legaliai. Galite atrėžti, kad jeigu A. Smetona nebūtų įvykdęs perversmo ir įvedęs diktatūros, tada suš*kti komunistai Lietuvą būtų užkariavę dar greičiau.

Štai čia ir slypi esminis akcentas. A. Smetona buvo labai skystas diktatorius. Toks žmogus kaip Antanas Sniečkus tų laikų Ispanijoje, Japonijoje ar Vokietijoje, net Italijoje, jau nekalbant apie Sovietų Rusiją, niekada nebūtų išėjęs iš kalėjimo ar koncentracijos stovyklos. Jis ten būtų miręs arba dingęs, ir niekas, nei žmona, nei vaikai, nei tėvai, nei meilužės nebūtų jo radę. Tik po poros dešimtmečių galbūt būtų aptikta tai, kas iš jo liko.

A. Smetonos Lietuvoje A. Sniečkus šiek tiek pasėdėjo už grotų, paskui išėjo į laisvę ir galiausiai tapo komunistinės Lietuvos vadeiva. Jeigu A. Smetona būtų buvęs nors šiek tiek klastingesnis ir gudresnis, jeigu jis būtų žaidęs su geopolitinėmis jėgomis dvigubus žaidimus ir laviravęs tarp Trečiojo reicho, SSRS, Italijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos, tada galbūt Lietuvos ateitis būtų pasisukusi visiškai kitaip.

A. Smetona to nedarė – jis diktatoriavo, skleidė tautines vertybes, puoselėjo savo asmenybės kultą ir galiausiai pabėgo. Jo kolegos iš Latvijos ir Estijos elgėsi visiškai kitaip ir jie sulaukė visiškai kitokio, žymiai šiurpesnio, bet tuo pat metu ir garbingesnio galo. Nenuneigsime, A. Smetona mirė paslaptingomis aplinkybėmis, daug kas įžvelgia tame sovietų slaptųjų tarnybų ranką ir gali būti, kad jie yra teisūs, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pirmasis Lietuvos prezidentas yra visiškai susikompromitavęs tiek kaip demokratas, tiek kaip kietakaktis autoritaras.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje yra pernelyg daug paminklų ir lietuviai skiria šiam klausimui pernelyg daug dėmesio. Tai rodo tam tikrą Lietuvos žmonių nebrandumą ir jų praeities traumų sukeltus kompleksus.

Paminklų statymas yra savotiška stabmeldystės forma ir gana veidmainiška. Mes pasistatome paminklą, tuo tarsi norėdami pagerbti asmenį arba įvykį, tačiau tuo tik atiduodame duoklę, atlikdami formalią pareigą. Tada vieną ar porą kartų metuose prie to paminklo atnašaujame aukas (vainikų pavidalu) giedodami himną ir vėliau vėl grįžtame į savo nykią rutiną.

Bėgant metams, jaunosios kartos ima užmiršti paminklo ir aukų atnašavimo joms reikšmę. Jų atstovai žino, kad koks nors „Vytis“, „Sąjūdis“ ar „Kalvelė“ yra gerai ir kad juos reikia garbinti, nes taip darė ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai, tačiau kuo tas „Vytis“, „Sąjūdis“ ar „Kalvelė“ yra gerai ir kodėl juos reikia garbinti, daugelis nesusimąsto.

Mano nuomone, visiems būtų žymiai naudingiau (tiek asmeniui ar įvykiui, kurį norima pagerbti, tiek garbintojams), jeigu, užuot garbinę kažkokį įvykį ar žmogų, jį analizuotume ir diskutuotume vieni su kitais, tačiau tam reikia laiko ir intelektinių gabumų, o šiais išmaniųjų technologijų, infliacijų, pandemijų ir karų laikais daugelis žmonių neturi nei vieno, nei kito.

Kitaip tariant, užuot stačius paminklus J. Marcinkevičiui ir A. Smetonai, būtų visiems naudingiau užduoti sau nepatogių klausimų.

Pvz., ar tikrai J. Marcinkevičius buvo geras poetas? Taip. Tos ponios su akiniais jį šlovina, bet ar jis to vertas?

Kalbant apie politiką, viskas yra dar sudėtingiau. Gyvenimas nėra paprastas. Jame nėra vien geručiai ir blogiukai, o praeitis kartais gali būti itin komplikuota. Prisiminkime, kiek Lietuvoje egzistuoja skirtingų grupių ir koks gali būti jų požiūris į tą patį sovietmetį – žmonės, kurie gyveno blogai A. Smetonos laikais ir gerai sovietmečiu, žmonės, kurie priklausė „buržujams“ smetonmečiu ir viską prarado atėjus komunistams, žmonės, kurie buvo ištremti, kurių artimieji buvo nužudyti, partizanai, stribai, nomenklatūros elitas, žmonės, kurių vaikystė prabėgo paskutiniais SSRS metais ir t. t.

Visų šių žmonių požiūris į A. Smetoną ir komunistus gali būti be galo skirtingas ir visų jų vienu paminklu nepatenkinsi. Trumpai kalbant, lietuviai turėtų pataupyti akmenis, metalą ir pagiežą ateičiai, nes viso to gali prireikti, kai bus iškeltas paminklo vienų mylimam, kitų nemylimam senajam Vytautui Landsbergiui klausimas.