Rimti amerikiečių leidiniai pasižymi ne tik perduodamų minčių įvairove, bet ir jų autorių sugebėjimu nesidangstant slapyvardžiais jas kritiškai, atvirai ir be baimės išdiskutuoti, prieinant priešingas išvadas. Štai tik vienas iš daugybės pavyzdžių.

„New York Times“ apžvalgininkas Davidas Brooksas ir žurnalo „American Conservative“ bendradarbis Danielis Larisonas – abu konservatyvių pažiūrų. Tačiau dėl Rusijai Vakarų ir Vakarams Rusijos taikomų ekonominių sankcijų jie nesutaria. 

D. Brooksas prisimena amerikiečių istoriko ir sociologo Lewiso Mumfordo 1940 m. straipsnį apie „pragmatizmo veikiamus žmones, kurie bando politiškai tvarkyti valstybės reikalus, t. y. valdyti, neturėdami savo asmenybėse filosofinės ar literatūrinės gelmės. Tai būdinga ir politiniams sluoksniams šiandien“.

D. Brooksas ir tęsia: „Esminė problema su pragmatikais yra ta, kad jie taip prisiriša prie gamtos ir socialinių mokslų, jog užmiršta įžvalgas, gaunamas iš teologijos ir literatūros. Tai veda prie seklios, tarsi amputuotos pasaulėžiūros.

Jų pragmatinis liberalizmas, pasak L. Mumfordo, pernelyg užsiėmęs gyvenimo mašinerija. Jis gerokai pervertina politinius ir mechaninius išradimus, abstrakčią mintį ir grynai praktiškus dalykus. Dėl to net ir liberalus pragmatizmas per mažą reikšmę suteikia instinktams, tradicijai, istorijai, nesupranta, jog esama ir tamsių pasąmonės jėgų. Pragmatizmas įtariai žiūri į tai, kas nepastovu, neprognozuojama ar išvis neapskaičiuojama, nes vienintelė erdvė, kurią jis moka valdyti, yra apskaičiuojamoji, ir vienintelis žmogus, kurį jis gali suprasti, yra toks, kuris paiso tik naudos, tiesa, ne vien sau, bet ir kitam.

Pragmatikai viską – visus savo ir kitų veiksmus – matuoja pagal naudą.

Dėl šių akidangčių pragmatikai negali suprasti nepragmatikų. L. Mumfordo žodžiais, „pragmatiniai liberalai mažai vertina asmenybės pasaulį, tai yra, vertybių, jausmų, emocijų, norų, siekių pasaulį. Jie mano, kad arba tokio pasaulio nėra, arba jis palyginti nesvarbus, jį galima palikti savo valiai, jo nereikia kultivuoti. Pragmatikams liberalams žmonės iš esmės geri, ir tik ydingos ekonominės ir politinės institucijos – trūkumai visuomenės mechanizmuose – trukdo žmonėms dar labiau tobulėti“.

Pragmatikų nesėkmė dažnai kyla iš to, kad jie bando pritaikyti ekonomines priemones visai neūkiškai mąstantiems veikėjams valdyti ar gydyti. Tuos, kurie kelia grėsmę civilizacijai, – anksčiau tai buvo J. Stalinas, dabar tai yra V. Putinas ir „Islamo valstybė“, – varo moralinis fanatizmas ir gyvuliški postūmiai. Jų ekonominės sankcijos neveikia: „Juk nepasiūlysi elnio skerdenos mėsinėje šauliui, tykojančiam gyvulį sumedžioti“.   

Pragmatikai taip pat negreiti sureaguoti. Jie bando atsikratyti emocijų priimdami sprendimus, nes emocijos gali juos suklaidinti. Tačiau apsišvarindami nuo emocijų, jie pasidaro drungni ir tarsi anestetizuoti. Tai veda prie pasyvumo. Viską jie daro per mažai ir per vėlai.

L. Mumfordas prieina prie išvados, kad tik žmonės, kuriuose pabudęs moralinis jausmas, įstengia mobilizuotis kovai už žmonijos gėrį: „Dėl gyvenimo tik šiaip sau neverta kovoti: tuščias gyvenimas bevertis. Verta kovoti už teisingumą, už tvarką, už kultūrą. Tik šie principai, šios vertybės suteikia žmogaus gyvenimui prasmę ir kryptį“.

Šiandien orus politinis idealizmas nemadingas. Net ir prezidentas, iš pradžių išrinktas kaip idealistas, susigūžė į technokratinį vaidmenį. Tačiau reikia vadovų, kurie supranta blogį iki pat jo gelmių, kurie jautrūs literatūros vertybėms ir reaguoja moralinės aistros pilna širdimi“, – rašo D. Brooksas.

O Danielis Larisonas atsako: „Taip, tiesa, kad ekonominės sankcijos neveikia, t. t., jos nepriverčia kitų veikėjų elgtis taip, kaip nori mūsų vyriausybė. Tačiau tai labai mažai ką turi bendro su tų neva „neūkiškai mąstančių veikėjų“ motyvacija.“

„Iš tiesų ekonominės sankcijos nepriverčia kitų valstybių ar grupių elgtis, kaip norime mes, nes tam sankcijos visiškai netinka. Sankcijos uždeda tam tikram elgesiui kainą, tačiau tai dažniausiai to elgesio ryškiau nepakeičia. Tam yra kelios priežastys. Kartais žmogus ar grupė tiesiog nepakenčia kišimosi iš šalies, o kartais sankcijos kaip tik turi priešingą poveikį, paskatindamos veikėją tą elgesį, kurio nepageidauja sankcijas skelbiantys,  tik dar labiau sustiprinti. 

Mėginimas skatinti tam tikrą elgesį sukelia pasipriešinimą ir padaro veikėją kovingesnį ir mažiau sukalbamą, nei jis buvo anksčiau. Dėl to siekiamas veikėjo palenkimas kita kryptimi dar mažiau tikėtinas.

Šitokios reakcijos būdingos ne tik tiems, „kurie grasina civilizacijai“. Tai bendros žmogiškos reakcijos į griežtą barimą ar spaudimą iš šalies. Tokių reakcijų galima laukti iš žmonių, gyvenančių visokiose santvarkose ir visose pasaulio dalyse.

Nesvarbu, ar tuos veikėjus, kurių elgesį norima pakeisti, varo „moralinis fanatizmas“ ar paprastas noras pralobti, būti dideliems ir svarbiems ar dar kas nors: taikyti sankcijas dažniausiai tėra vyriausybių būdas reikšti nepasitenkinimą, kai jos negali daryti nieko kito.

Manau, – rašo D. Larisonas, – kad daugeliu atvejų sankcijų šalininkai žino, kad jos „nesuveiks“, tačiau vis vien jie jų reikalauja tam, kad „pasiųstų žinią“. Galima net argumentuoti, jog sankcijų taikymas išvis nėra pragmatiškas veiksmas, nes tai niekada nepasiekia jokio konstruktyvaus rezultato.“

Pasak D. Larisono, nors D. Brooksas teigia, jog „pragmatikai negali suprasti nepragmatikų“, tačiau tiesa atrodo daug greičiau priešinga. „Juk būtent ideologai paprastai nepajėgia suprasti, kaip visiškai kitaip nei jie galvojantys regi pasaulį, todėl ideologai daug greičiau praranda kantrybę ir turi daug mažiau tolerancijos žmonių, kurie nepatenkina jų lūkesčių, atžvilgiu.

Kadangi pragmatikus prie pragmatizmo kaip tik traukia nusivylimas didžiaisiais ideologiniais projektais, sakyčiau, kad kaip tik pragmatikai pusėtinai gerai supranta už tokių projektų stovinčius žmones, todėl jie ir nuoširdžiai stengiasi jų, ideologų, nepamėgdžioti“, – rašo D. Larisonas. Nuo savęs pridursime, kad ne visos ideologijos vertintinos vienodai, yra humaniškos pasaulėžiūros, pagal kurias V. Putino ar islamo ekstremistų žudikiški veiksmai smerktini, o sankcijos tam ir tinka, ypač, kai, ginant humaniškus principus, tenka ir patiems nuo sankcijų nukentėti.

Niekam negali būti daroma išimtis, kai pasisakoma prieš nekaltų žmonių žudymą ar skriaudimą, o sankcijos tam yra geresnė alternatyva nei karas. Todėl labiau sutinkame su D. Brooksu nei su D. Larisonu.

Žmogui reikia rinktis žmonišką pasaulėžiūrą, tačiau sykį ją pasirinkus, pragmatiškas žvilgsnis gali patarti, kaip ją veiksmingiau įgyvendinti, tad ir D. Larisonas ne visiškai klysta.