Čia klasikinis atvejis, kai „Nemuno aušros“ agentai buvo infiltruoti į renginį be jokio žemėlapio – nei geografinio, nei kultūrinio. Kur pateko – nežino, ką matė – nesuprato, ką girdėjo – supainiojo su kažkokiais „bum bum“. Ir apskritai vargu ar iš viso žinojo, kas yra Čiurlionis.

Todėl visiškai suprantama, kad provaikaičio Roko Zubovo atliekami M.K. Čiurlionio kūriniai jiems priminė „amerikietiškus bumčikus“, o ant kopos atidengtas molbertas su didžiojo menininko reprodukcija – „kažkokį gal muziejų“.

Ir čia reikia aiškiai pasakyti – tai Žemaitaičio kasdieninis melas. Jo išvedžiojimai ne tik pažemino Čiurlionio atminimą, bet ir įžeidė visą Palangos kultūros bendruomenę, Kultūros centrą, Kultūros skyrių, Kamerinį chorą, kurie iš širdies parengė gražų ir prasmingą renginį. Žemaitaitis su savo propaganda siekia sumenkinti tai, ką sunkiai ir su pagarba kūrė daugybė žmonių, tik todėl, kad jo deleguotam ministrui buvo pasakyta, kad nėra laukiamas.

Kokia „aušra“, tokia ir kultūra. Kai intelektualinis užtemimas bando komentuoti meną, tai gaunasi nei kritika, nei nuomonė – tik aidas iš „gegutės lizdo“ ir daug pykčio ant visko, ko nesupranti.