„Tai įmeta dar vieną malkelę į laužą, kuris šiuo metu liepsnoja“, – situaciją apie „pamirštą“ G. Palucko skolą savivaldybei komentavo prezidentas G. Nausėda. Bet juk čia ne dar viena malkelė į tą patį laužą, čia – atskiras didžiulis gaisras!

Pirmadienį paviešinta ir istorija, kad 2009 m. G. Palucko įsigytame žemės sklype Vilniuje, kurį galimai jis pats ir suformavo, buvo neteisėtai privatizuoto valstybei priklausančio miško.

Trečiadienį paaiškėjo, kad G. Paluckas su broliene „varkes virino“ ir jau būdamas premjeru – galimai prasuko 170 tūkst. eurų ES paramos įsisavinimo schemą.

Ir visa tai – neminint ankstesnių su socialdemokratų premjeru susijusių istorijų ir STT, FNTT atliktų tyrimų.

Ketvirtadienį prezidentas vis dėlto nedrąsiai iškėlė sąlygą – davė G. Paluckui dvi savaites pasiaiškinti arba pasitraukti.

Iškart po 1990 m. atrodė: baigėsi sovietmetis – baigėsi valstybės turto grobstymas, kyšiai, orveliškas visuomenės skirstymas į lygius ir lygesnius, kuriems galima viskas. Vėliau paaiškėjo, kad vieniems baigėsi, kitiems – nelabai. Apmaudžiausia, kad šie elgesio modeliai nemiršta kartu su senąja vadinamųjų bebrų karta – juos sėkmingai perima jaunesni.

Tačiau pabaigai norisi šiek tiek optimizmo: gerai, kad Lietuva – ne autoritarinė šalis, kad mes, jos gyventojai, galime ne tik laisvai balsuoti, bet ir laisvai mitinguoti prieš valdžią, būdami tikri, kad už tai nesulauksime represijų. Belieka tik pakilti nuo sofų.