Prisimindama ir apmąstydama Anykščiuose vykstančią parodą „Širdis ir vinis“, skirtą Velykų laukimui – gavėnios laikui, pajutau keistą liūdesį. Supratau, kad šiemet pirmą kartą neturiu tinkamo sakralaus ar velykinio teksto skilčiai „Meno dienoraščiai“, „Sacrum ir profanum“ tema, kuriuos „Santakai“ rašydavau kelerius metus iš eilės. Pajutau, kad šiemet, belaukiant Velykų, mano patirtis yra per daug asmeniška, žemiška, gal net profaniška.
Tačiau būtent toje visiškai nesuprantamoje abejonėje kažkas pradėjo aiškėti. Palengva atsivėrė tekstas, tarsi kodas, kurį pagaliau pradėjau skaityti. Jis jau gerą pusmetį buvo manyje, tik dar neįvardytas ir neatpažintas. O kodus aš nuolat pametu ar pamirštu...
Įkvėpta šios nepaprastos vietos – Troškūnų – pajutau naujus, dar nepamestus savo patirties klodus. Mano tekstas tarsi nukankintas nusimetė ankštą drabužį – nebetilpo į rėmus, kurie jam buvo per siauri. Nusimetė pančius, kurių net nepastebėjau, kol juos nešiojau, ir staiga supratau, kad jis prabils apie vidinę laisvę ir tai kas lieka, kai durys atsiveria.
Galbūt ne durys, gal langas? Man dažniausiai tenka lipti pro langą. Suvokiau, kad šiemet Velykos manyje ateina ne per išorinius simbolius, o įskilimą, klausimą, pro netikėtai atsivėrusį langą. Šis tekstas gimė iš to keisto suvokimo – kaip atsakas į vidinį kvietimą, kurio iš pradžių visai nesupratau ir nepajutau.
Troškūnų bernardinų vienuolynas – šiandien jau nebeveikiantis, bet vis dar gyva savo istorija vieta, kurioje laikas ne tik eina, bet ir lieka, sienos saugo tai, kas buvo, ir tyliai prabyla tiems, kas sustoja. Ir aš sustojau. Vienuolynas ir vis dar veikianti Šventosios Trejybės bažnyčia – vieta, kurioje laikas slysta tarsi smėlio smiltelės, vis tyliau ir tyliau. Aš atvykau ten kitokia ir sutikau save.
Įskilimo pėdsakai
Vienuolyno senose sienose mačiau įskilimų ar laiko pėdsakų. Įtrūkimai – tarsi senas prisiminimų audinys, kuriame prabėgo daugybė gyvenimų. Sakralumą ir meną nešuosi kartu, o jei ne sakralumą – tai egzistenciją ar filosofiją, savaip, savo ritmu ar sustojimu.
Įskilimas... Kas gi tai? Ar tik sienos žymė, o gal tai kas nutinka žmogaus viduje?
Skilimas įvyko. Sieloje ar širdyje? Ieškojimas to kažko vis užgniauždavo krūtinę ir išsiverždavo atodūsiais – kartais tylesniais už žingsnių aidą, kartais garsesniais už tylius menamų šventųjų atvaizdus.
Kartais atrodo, kad galima viską užglaistyti kaip sieną, tarsi nuolat lopytum ir lopytum blėstantį ir vėl pasirodantį tikėjimą gyvenimu, viltimi ir meile... Tačiau būtent įskilimas kalba stipriausiai: jis liudija laiką, patirtį, ištvermę.
Dievas kartais atrodė labai arti – šviesoje, tyloje, vėjo judesyje. Kartais – labai toli. Būtent šioje paslapties erdvėje gimė kūryba. Aš likau viena su savimi, su savo širdimi ir savo klausimais.
Širdis ir vinis
Kas yra širdis? Tai vieta, kur žmogus gyvena iš tikrųjų. Ten, kur širdis, ten ir žmogaus namai. Kaip sakoma Šventajame Rašte: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“
Kas yra vinis? Vinis gali būti žaizda, gali būti ir pažadas – kad net skausmas vieną dieną tampa prisikėlimo vieta.
Vinis – tai istorija. Gal filosofinis akmuo? Galbūt tai istorijos taškas ar pati esmė? Kartais – skausmo ženklas, kuris įsirėžia ir neleidžia pamiršti.
Ar širdis gali egzistuoti be vinies, kaip meilė be gėlos?
Kartais atrodo, kad galima viską užglaistyti kaip sieną, tarsi nuolat lopytum ir lopytum blėstantį ir vėl pasirodantį tikėjimą gyvenimu, viltimi ir meile... Tačiau būtent įskilimas kalba stipriausiai: jis liudija laiką, patirtį, ištvermę.
Ką atsimenu iš savo tapytų paveikslų ar motyvų Troškūnuose? Paveiksle „Širdis ir vinis“ norėjau nutapyti tik Nukryžiuotojo Kristaus ranką, bet širdis tapo mano gijimo vieta. Iš tamsių barokinės bažnyčios navų išniro angelėlis, toks, kokių galima rasti daugelyje senų bažnyčių, tyliai stebinčių iš altorių ar skliautų aukštumų. Jis mano vaizduotėje ėmė švelniai kuždėti: reikia ir širdies. Tuomet vienu prisėdimu, kaip dažnai nutinka menininkams, ėmiau ir parašiau eilėraštį. Tarsi savaime gimė žodžiai. Tai tekstas apie angelėlį. Gal tas angelėlis žino, kaip nupūsti dulkes nuo širdies? Galbūt per jį tyliai ateina šv. Velykos?
Troškūnų angelėlis
Ko nori, angelėli?
Vaizdinys persekioja menininką.
Šventasis Juozapas,
Troškūnų Madona su kūdikiu,
Angelėlis,
Kristaus ranka su pervertu delnu.
Kodėl tik ranka su pervertu delnu?
Reikia ir širdies.
Reikia tylos,
Reikia meilės,
Reikia švelnumo.
O Dieve, ar Tu dar gyvas?
Manyje, mano drobėje?
O gal Tu tik vaizdinys,
Gal ženklas: to kas kadaise buvo svarbu…
Štai ką jie aukštino.
Štai kaip Barokas ketino dangų pasiekti,
Neįmanoma pastanga pasiekti Dievą, kuris ten, aukštai.
Gražu – sakome mes,
Praeitį gražią matau.
Motyvai sekioja,
O gal persekioja?
Ko nori, angelėli?
Ką pasakysi, nužvelgdamas iš altoriaus aukštybių?
Ką tu matai pro dulkių ir laiko debesį?
Apdulkėjai.
Juk žemėje – dulkės ir bėgantis laikas.
Kalėdos – Velykos.
Velykos – Kalėdos.
Alfa ir omega.
Ir dulkių debesis...
Ir protėviai, pavirtę į dulkes,
ir mes virsime dulke.
Kunigas barsto pelenus ant galvos...
Ko nori, angelėli apdulkėjęs,
Ko nori?
Naujausi komentarai