Po žodžio „Mama“ nebuvo nei taško, nei kablelio, tad aš taip ir nesupratau, ar čia mano motušė, su kuria nebebendravau jau 40 metų, pakliuvo į bėdą Sibire, ar mane pačią, neturinčią vaikų, kažkas palaikė mama.

„Ar kalbame su ponia Viagra, žymiąja literate, tikrąja Sąjūdžio įkūrėja?“ – greitosiomis šnabždėdamas paklausė jaunas balsas man surinkus šį numerį.

„Taip“, – atsakiau.

„Čia, aš. Aukštas ir gražus, Lietuvos valstybės prezidentas Veganas Maitėda. Aš pakliuvau į bėdą ir tik jūs man galite padėti“, – pasakė pašnekovas.

Skambinusiojo balsas buvo jaunas ir visiškai nepriminė to, kuriuo mėgsta kalbėti tikrasis Prezidentas. Aš puikiai suvokiau, kad mane, matyt, kažkas bando „išdurti“, tačiau nusprendžiau įsitraukti į šį žaidimą ir pažiūrėti, kas bus toliau.

„Jūsų ekscelencija... Kas nutiko? Kur ponia Diana? Kur jūsų visų galų meistras, patarėjas Švancenas?“ – paklausiau.

„Aš esu Kuboje. Vienas. Gvantanamo kalėjime, į kurį mane uždarė Donaldinijo Trampaparampas“, – pasakė pašnekovas.

„Kaip tai galėjo atsitikti?“ – paklausiau nuoširdžiai nustebusi.

„Labai paprastai. Kai sostinėje pasirodė meška, Švancenas, matyt, norėdamas „patruolynti“ Landsbergius, sušuko „Rusai puola!“, o aš tuo metu nebuvau nusiteikęs juokauti. Vis dar gedėjau senojo popiežiaus, todėl sureagavau pernelyg rimtai. Puoliau bėgti iš stiklinio namo ir, šokęs per upelį, nurūkau per visą Europą ir Atlantą, palikęs Dianą, dukteris ir patarėją Drumstgirytę kadyrovcams“, – atsakė pasakorius.

„Kaip jūs galėjote? O kaip tos visos kalbos apie vienybę, gynybą, vertybes?“ – kvailai klausiau aš, mat, vis dar nebuvau išsiblaiviusi nuo keptų batų tepalo sumuštinių, kuriuos pokalbio išvakarėse valgėme su Erke Šiukšliniene bei Pirdimieru Pirdaičiu.

„Na, aš paprasčiausiai kalbėdavau tai, ką nori girdėti rinkėjai. Žinote, kaip būna prieš rinkimus“, – teisinosi skambinusysis.

„O kaip jūsų Ukrainos draugo įvaizdis?“ – vėl paklausiau.

„Aš labai gailiuosi, kad ėmiau viešai palaikyti Ukrainą. Žinote, didelė dalis mano rinkėjų yra runkeliai – buduliai su treningiukais ir pederastkėmis, o šitos rūšies atstovai nori gerų santykių su Rusija pfu... norėjau pasakyti... jie yra už taiką. Švancenas man dažnai kartodavo, kad aš padaręs klaidą. Reikėjo laikytis panašios pozicijos, kaip amžinatilsis popiežius arba visi tie orbanai. Kalbos apie Rusijos grėsmę, kaip ir apsivalymas nuo sovietinių šiukšlių, kenkia visuomenės vienybei, „kiršyna toutą“ ir t. t., o Cvirkomėja Cvirkis yra pati geriausia mūsų poetė, ji labai gailėjosi, ji ne tokio komunizmo norėjo. Pagėgių krašto poezijai ji tokia pat svarbi, kaip Minedas“, – išbėrė tiradą pašnekovas.

„Aišku...“ – pasakiau.

„Žodžiu, aš nurūkau per Europą ir Atlanto vandenyną į Amėryką, pas savo draugą D. Trampaparampą, kad galėčiau jo garbei šokti klumpakojį apsivilkęs „tautiaką“, tačiau vieną dieną – pist – ir sučiupo mane pareigūnai bei uždarė į Gvantanamo kalėjimą Kuboje. Tikėjausi, kad jis man pasakys, kaip geriau palaikyti tautos vienybę, tačiau matote, kaip jis pasielgė“, – čiulbėjo telefoninis sukčius.

„Suprantu“, – tariau.

„Bet Gvantaname atsitiko nuostabus dalykas. Aš sutikau daugiau lietuvių ir jie man parodė niekada negirdėtą Cvirkomėjos Cvirkis kūrinėlį pavadintą „Odę Putinui“. Gal norėtumėte, kad padeklamuočiau?“ – paklausė pašnekovas.

„Labai norėčiau“, – atsakiau.

„Juk mes ne iš tų, / Kur paskerdžia dar nenupenėtus. / Ir nebelieka jau baimės, / Kada viskas nurimo ir baigės. / Gali springt nuo vėgėlės ar nuo varkės, / Net jai žaidi tik orbanais, arba ficais. / Juk būna, kad kartais / Lieki vienas be Kremliaus / Ir jauti: „FSB tave saugo“. / Mes per vieną mažą putiną užaugom. / Ir mes galingi iš naujo. Jėė! Jėė!/  Nesikankink dėl pagurklio, / Juk verta pagraužti agurką dėl vietos Seime, / Net jeigu ir vėl, / Tik per klaidą netapome kalafiorais...“ – deklamavo pašnekovas.

„Man atrodo čia ne Cvirkomėjos eilės“, – pasakiau skeptiškos lituanistės tonu.

„Teisingai. Ne jos. Šitą šūdą sugalvojau aš. Tiksliau, kiek pakoregavau vietinio banderovco Marijono hitą“, – atsakė balsas.

„Tai kas dabar bus?“ – paklausiau.

„Dabar bus taip. Surinkite pinigus mano užstatui. Visus, kuriuos turite. Arba vertingus daiktus. Sudėkite į prekybcentrio „Morkos“ maišiuką. Ateis Smauglius Šunelis, Seimo pirmininkas ir premjeras Garntautas Paludzkas. Atiduosite jiems“, – pasakė skambinantysis.

„Negaliu. Taupau pinigus nekilnojamo turto mokesčiui padengti“, – atsakiau.

„Na, tai jūs dabar atiduosite ir mes jums „užskaitysime“ Socdrakone sumokėjus tą mokestį“, – tarė kalbėtojas.

„O jums kas bus?“ – paklausiau.

„Mus tuoj ves į dušą. Prie manęs prieis stambus meksikonas ir pasakys: „PiS, ar ne PiS?“ Tada aš suklyksiu: „Ne Pis... Ne Pis...“ O jis šypsodamasis atkirs: „Rinkimus Lenkijoje laimėjo PiS.“ Tada jis užguls mane, o aš šauksiu: „Jėė! Jėė!”, – savo erotines fantazijas apie vyrų meilę kalėjime pasakojo prezidentu prisistatęs skambinantys.

„Suprantu...“ – pasakiau.

„Prisiminkite. Svarbiausia yra vienybė, gynyba ir vertibes, nes visa kita veda į visuomenės susipriešinimą“, – pasakė jis.

„Taip. Žinoma“, – pasakiau ir padėjau ragelį.

Jau buvau beužminganti, tačiau netrukus kažkas pradėjo daužyti buto duris.

„A tu gyrdy? Atidarai durys... Daba!“ – baubė kažkas.

Buvo baisu, tačiau aš neturėjau nei jėgų, nei noro tęsti šį žaidimą ir, nebekreipdama dėmesio, užknarkiau.