ŠYVOS KUMELĖS SAPNAS

Šią savaitę sukako treji metai, kai visa tauta, visa Lietuva, visa tikroji demokratija pakilo į kovą už tikrąsias vertybes. Prisimenu, kaip mes, tikrųjų patriotų minia, seni šustauskininkai ir paksistai, prieš du dešimtmečius išgaišusios politinio paribio atliekos, etatiniai sveikinimų koncertų dainininkai ir kiti susirinkome tą dieną parke, kuriame buvo įrengta scena.

Mes susirinkome tam, kad nereikėtų skiepytis, dėvėti kaukių, taip pat norėjome aiškiai parodyti, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, kad Rusija turi teisę daryti su kaimyninėmis valstybėmis ką nori ir kad Lietuva referendumo būdu turi išstoti iš ES ir NATO beigi laisva tautos valia įsileisti Rusijos taikdarius.

Netoliese manęs stipruolis ir komikas, po tris kartus išsiskyrę tradicinių šeimos vertybių gynėjai, susisupę į vėliavą, padabintą svastika, kūju, pjautuvu ir vaivorykštės spalvomis, aistringai bučiavosi, o greta manęs stovinti moteriškė su vaiku gliaudė „siemkas“ ir spoksojo į sceną.

„Ir tada Songokas prie Čičės išsitraukė dešrelę ir pradėjo tampyti ją pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir jis pavirto į 69 levelio super sajaną“, – liguistai tęsdamas balses pasakojo vaikas savo motinai.

„Ka tou čia daba šneki? Kas tau visą tą pasakoujo?“ – viauktelėjo moteriškė.

„Dėdė Tuomas“, – pasakė vaikas.

„Aik jou. Pasižiourėk, kaip išsitępiai. Visas murzynas“, – burbtelėjo „siemkų“ gliaudytoja savo atžalai ir kirto keletą kartų per užpakalį.

Tada ant scenos užlipo žmonės. Jie vis kažką kalbėjo ir kalbėjo, o mes plojome ir plojome, mat jų žodžiai ir mintys sutapo su mūsiškėmis.

Vėliau ant scenos užlipo labai stora moteriškė, primenanti kotletą su akiniais, ir užtraukė dainą.

„Aš jau nepakeliu minčių apie save. Kaip Pirskienė nulipusi nuo vamzdžio. Atvežusi „Litvon“ rusiškas trąšas. O tu man atsakai: „Esu Barbauskis“, – dainavo būtybė.

Vėliau ji sušuko: „O dabar visi kartu! Kur jūsų rankos?“ Ir mes kartu dainavome su ja bei jos fonograma. O tada vaikas, kalbėjęs apie Songoką, parodė į viršų, ir mes visi išvydome lėktuvėlį, nuo kurio man net sudrėko.

„Juk tai – Rolis!“ – sušukau garsiai, ir visi minioje pradėjo šaukti: „Jėėė!“

Iš lėktuvo pasipylė panaudoti sėdimosios valymui skirti daiktai, su kuriais Rolis, matyt, kadaise meldėsi Merkinės piramidėje, o žmonės puolė tuos daiktus gaudyti ir uostyti.

Tada mes visi patraukėme iš parko į Tradicinių šeimos vertybių tyrimo centrą. Atsimenu, kaip tame centre visas būrys analitikų mane apspito ir užlipę ant manęs pradėjo judėti pirmyn atgal, o mano galvoje tebeskambėjo vaiko pasakojimas apie Songoką ir Dėdę Tomą.

„Ale visai kaip tarybiniais laikais“, – pasakė stipruolis komikui, stebėdamas šitą procesą.

Tada, prieš trejus metus, buvo kiti laikai. Atrodė, kad mes buvome tokie vieningi ir turintys tiek daug potencialo išvaduoti Lietuvą nuo jos pačios, tačiau pernai prasidėjo karas Ukrainoje. V. Putinas pradėjo kovoti su užsienio agentais ir fašistais, Rusijai buvo įvestos sankcijos, ir žmonės vėl tapo susvetimėję, ir su kiekviena diena parke praėjusios akimirkos atrodo kaip šyvos kumelės sapnas.