TRUMPLYČIŲ ASMENŲ TEISĖS

Išvykęs iš Suomijos, Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) keletą metų klajojo po Europą. Jis aplankė Berlyną, Berną, Briuselį, Kopenhaga, Ženevą, Leipcigą, Lježą, Liucerną, Londoną, Neapolį, Nicą, Paryžių, Štutgartą ir Ciurichą bei praleido nemažai laiko Bretanės kaimuose ir Kapryje.

Baigiantis 1907 m. žiemai, netikėtai mirė jaunas revoliucijos šalininkas Nikolajus Pavlovičius Šmitas (1883–1907), Rusijos tekstilės magnato Savvos Timofejevičiaus Morozovo (1862–1905) sūnėnas. Savo seserims testamentu jis paliko šimtus tūkstančių rublių, tad Iljičius pasirūpino, kad pora bolševikų suvedžiotų ir vestų tas seseris. Taip Iljičiaus frakcija įgijo naują finansavimo šaltinį.

1910 m. rugpjūtį Iljičius atvyko į Kopenhagą tam, kad dalyvautų vadinamojo Antrojo Internacionalo (1889–1916) susirinkime. Iš karto po to Vova nuvyko į Stokholmą susitikti su motina. Švedijos sostinėje jis praleido bent porą savaičių, o jo pozityvius sentimentus itin stimuliavo mamos nupirkta švediška antklodė.

Maždaug 1911 m. margoje Vovos bičiulių kompanijoje atsirado dar vienas spalvingas personažas – gruzinų (kartvelų) kilmės marksistas Georgijus Konstantinovičius (1886–1937), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Ordžonikidzės pavarde. Ūmaus būdo, mąstyti nelinkęs girtuoklis Georgijus svajojo apie galimybes likviduoti Rusiją valdantį carizmą, tad Vova netrukus pajuto prielankumą gruzino tiesmukumui ir praktiškumui.

1912 m. sausį Iljičiaus ir Georgijaus pastangomis buvo surengta Rusijos socialdemokratų darbo partijos bolševikų frakcijos konferencija Prahoje, kurioje dalyvavo net 18 žmonių (16 jų buvo bolševikai). Į Prahą atvykusius delegatus šiltai sutiko čekų socialistai, o Iljičiaus ir bičiulių surengta konferencija praėjo be jokių trukdžių.

Susirinkę delegatai prisiėmė teisę išrinkti naują Centro komitetą ir suformuoti visos partijos politinę strategiją. Jie pritarė aktyvesniam partijos dalyvavimui Dūmoje ir kitose legaliose Rusijos organizacijose, tačiau tuo pat metu buvo nuspręsta, kad Centro komiteto septynių narių būryje turi likti tik du emigrantai – Iljičius ir Jevsej Geršonas Aronovičius Radomyslskis (1883–1936), miestui ir pasauliui labiau žinomas Zinovjevo pseudonimu.

Naujajam centro komitetui turėjo priklausyti ir kitas žymus veikėjas, Sankt Peterburgo profsąjungos atstovas Romanas Vaclavovičius (1876–1918), žinomas Malinovskio pavarde. Oratoriaus talentu apdovanotas ir iš darbininkų kilęs bolševikas buvo laikomas vienu perspektyviausių kandidatu į Ketvirtąją Dūmą (1912–1917), tačiau nei jį vertinantis Iljičius, nei didelė dalis kitų revoliucionierių, matyt, nė nenujautė, kad „tovarišč Malinovskyj“ dėl sunkių finansinių bėdų staiga tapo itin svarbiu caro slaptosios politinės policijos agentu, turėjusiu suskaldyti partiją.

Praėjus keliems mėnesiams po konferencijos Prahoje, 1912 m. pavasarį, pasaulį išvydo bene žymiausias Rusijos bolševikų leidinys, gyvuojantis net ir mūsų dienomis – „Tiesa“ („Pravda“). Iljičius norėjo, kad „Tiesa“ agresyviai pliektų kitą Rusijos socialdemokratų darbo partijos frakciją – menševikus, tačiau naujojo leidinio redakcija ne tik vangiai vykdė šią politiką, bet ir atmetė kai kuriuos Vovos straipsnius (bent 47 iš 331).

„Tiesos“ vyriausieji redaktoriai vis keitėsi (nemažai jų buvo suimti), tačiau šias pareigas pradėjus eiti Mironu Černomazovu įvardijamam asmeniui, Iljičiaus užgaidos pradėtos vykdyti, mat Mironas taip pat buvo Ochranos agentas, o caro slaptoji politinė policija, kaip ir Vova, norėjo, kad leidinys taptų radikalesnis (tada būtų atsiradęs pretekstas jį uždrausti).

Vėliau dar tais pačiais metais Iljičius kartu su Nadežda Konstantinovna (1869–1939) nusprendė persikelti iš Prancūzijos į Austrijos-Vengrijos imperijos tuo metu valdytą Lenkijos Galicijos regiono miestą Krokuvą. Iljičius norėjo apsigyventi kuo arčiau Romanovų imperijos, kad galėtų kažkaip paveikti jos politinį gyvenimą, tačiau tuo pat metu jis siekė neperžengti valstybinės sienos, kad nebūtų suimtas. Kartu su Uljanovais bei Nadios motina į Krokuvą išvyko ir Zinovjevų šeima (minėtas Zinovjevas, jo žmona Zinaida Lilina ir sūnus Stepanas).

Atvykę į Krokuvą, Uljanovai turėjo susitikti su žmogumi, vadinamu Sergejumi Justinovičiumi Bagockiu (1879–1953). Susitikimas buvo numatytas prie Jogailos aukštosios ugdymo įstaigos pagrindinio pastato promenados suoliuko, tačiau minėta įstaiga turėjo kelis pagrindinius pastatus, o milžiniškoje promenadoje stovėjo daugybė suoliukų, tad atvykėliai bene pusvalandį sėdėjo ten kartu su nepažįstamu žmogumi, kol Nadia galiausiai įsidrąsino jo paklausti, ar tik šis nėra Bagockis.

Teigiama, kad Iljičiui Krokuvoje patiko. Nors tada šis miestas tebuvo Austrijos-Vengrijos imperijos provincijos centras, jame virė ekonominis ir intelektualinis gyvenimas, be to, jis pasižymėjo turtingu krikščionišku ir feodaliniu paveldu, žavinčiu atvykėlius.

1912 m. vasarą Iljičius apsigyveno bute Zvežyneckos gatvėje (nr. 218). Tomis dienomis Vova dažnai eidavo pasivaikščioti po apylinkes, laukus ir kalvas bei pasimaudyti Vysloje. Jis taip pat dažnai nuvažiuodavo traukiniu į Tatrų kalnus ir laipiodavo uolomis arba čiuožinėdavo pačiūžomis (žiemą).

Taip pat pasakojama, kad Iljičius rodė itin daug dėmesio Zinovjevų atžalai Stepanui. Po darbo dienos Vova neretai užsukdavo į Zinovjevų gūžtą ir kartu su berniuku pradėdavo lakstyti po kambarius, laipioti ant baldų bei landžioti po lovomis. Tėvams pasiskundus dėl triukšmo, Iljičius dažniausiai atsikirsdavo: „Netrukdykite, mes žaidžiame!“.