Tuščias kambarys ir noras, kad būtų, kaip buvę | kl.lt

TUŠČIAS KAMBARYS IR NORAS, KAD BŪTŲ, KAIP BUVĘ

Tuščias kambarys. Kai miršta mylimas žmogus. Arba ne tiek mylimas... artimas… Kai palieka namus, susituokia sūnus / dukra… Kai tenka nutraukti ar apriboti santykius su mylimu žmogumi, nes jo elgesys skaudina ir kelia pavojų…

Kambarys mano viduje

Tęskime toliau? Kai kažkas mylimas mus palieka, išduoda… Kai sužinau, kad kitas nėra toks, kokį man vaidino, o aš dovanojau jam pasitikėjimą… Kai sudedu save 100 proc. į bendruomenę, kolektyvo vizijos įgyvendinimą ir paaiškėja, kad tai nėra bendra vizija, arba kad kažkas iš filosofinės propagandos renka sau taškus...

Kai tenka palikti mėgstamą darbą (ypač ne savo noru)...

Tada viduje kažkas atsitinka. Netektis. Gedulas. Pyktis. Mintys. Noras, kad būtų, kaip buvę.

Kartais tenka nakvoti pas žmones. Jie apnakvindina kambaryje ir praneša: čia mano dukters kambarys, ji čia gyveno prieš penkerius ar daugiau metų. Ir ima pasakoti apie tą žmogų, rodyti nuotraukas. Kartais kambariai būna jau mirusių asmenų. Beveik kaip muziejai. Aš esu viešnia, tik trumpam.

Vienas vyras, palaidojęs žuvusią avarijoje žmoną, po savaitės išdalijęs visus jos daiktus ir drabužius, sako: "Tik paplūdimio kamuolį pasilikau: ten dar yra likęs jos kvėpavimas."

Kai mes prisirišame prie dalykų, asmenų, jiems sukuriame savo viduje kambarį. Leidžiame ten tvarkytis, skiriame lėšų ir laiko, kad tame kambaryje sukuriame svečiui ar dalykui jaukumą. Ten atsiranda daugybė nuotraukų iš visos istorijos. Yra įamžinta daug įveiktų sunkumų ir konfliktų, išmoktų pamokų ir, aišku, džiaugsmo akimirkų. Buvome laimingi. Kitaip nė už ką nebūtume įsileidę šito reikalo į savo vidų.

Kas man yra gyvenimas?

Tad po netekties mūsų vidiniuose namuose yra tuštuma. Tuščia, net skauda. Ir, regis, yra kitų mielų draugų, mielų užsiėmimų, tačiau tuščia ir skauda.

Susitinkame mielą žmogų, tarsi priimame į tą svetimą kambarį, bet jis ten neapsigyvena. Turi išeiti. Mintyse pamatuoju, kad ne toks, ne tas, koks buvo anas. Arba kai po ilgų metų reikia išeiti iš darbo... galime kitą užsiėmimą pasikviesti į tą kambarį. Tačiau neišvengiamai imame vartyti nuotraukas ano darbo – kaip buvo seniau.

Kai kuriuos žmones tai labai prislegia. Ateina mintys, kad nieko nesugebi ir esi niekam nereikalingas. Kai kurie žmonės patiki tomis mintimis ir užstringa.

O gedulas padeda susivokti, kad jau tas kambarys nebepriklauso tam dalykui, tam asmeniui. Toliau viskas priklauso nuo filosofijos. Kas aš ir kas man yra gyvenimas? Nebūtinai reikia būti krikščioniu, kad suprastum, jog gyvenimo esmė, kokybė, prasmė yra konkrečiuose nesavanaudiškos meilės veiksmuose. Tai sako ir daugelis psichologijos mokyklų apie brandžią asmenybę, dėl to buvau labai nestebusi, mat tai visiškai sutampa su krikščioniška pasaulėžiūra, nors kai kurios iš jų sako, kad Dievo nėra.

Tokie brandūs ir nesavanaudžiai tikrai per dieną netapsime, tačiau tuštuma, liūdesys tik primena man, kad mano meilės kupini veiksmai vis dėlto buvo kažkiek savanaudiški: juk noriu santykių, dalykų pagal mane. O kadangi ne pagal mane – tai ir ištinka gedulas.

Jeigu esi be Dievo šiame pasaulyje – kai kas nusprendžia visai nemylėti, nepasitikėti, neįsitraukti, nes tiesiog nelieka jėgų – skaudės mažiau. Bet ir gyvenimo bus daug mažiau. Be meilės dalykai neturi vertės. Galima uždirbti pinigų, pasiekti tikslų, keistis. Tik viskas – kaip rūkas. Nes tikrai tikri dalykai yra dvasinės prigimties ir tikri dėl dovanotos meilės. Jie amžinai lieka mūsų ir su mumis. Dovanota meilė yra amžina. Ir net jei nebus labai ilgų santykių, sėkmės darbuose – yra tikras ir vertingas kasdienis veiksmas, atliekamas su meile.

Be meilės dalykai neturi vertės. Galima uždirbti pinigų, pasiekti tikslų, keistis. Tik viskas – kaip rūkas.

Einu pas jį pasitarti

Daug į krizę patekusių žmonių nežino, ką daryti, kur važiuoti, ko ieškoti. Pokalbyje pateikia visą planą veiksmų, kuriuos dar sugalvojo atlikti. Labai sunku jiems paaiškinti, kad paieškų kryptis visai ne ta. Jiems reikia surasti savo viduje atsakymą, kam jie gyvena. Tiesiog atėjo etapas pagilinti savo pasaulėvaizdį.

Mūsų krikščioniškoje pasaulėžiūroje Dievas duoda žmogui pašaukimą ir misiją. Ir, prisilaikydamas Kūrėjo, žmogus po truputį pasiekia savo tapatumą. Kai kurie atsakingi ir sąžiningai gyvenantys žmonės mano, kad jie nieko bendro neturi su Dievu, nes nevaikšto į bažnyčią arba nepritaria tam, ką girdi, ten pakliuvę. Laimei, kad tuo labai rimtai netiki. Nes jų tarnavimas su meile, vykdomas teisingumas, gailestingumo darbai ir liudija jų gerą santykį su Kūrėju. Liturginei tikėjimo raiškai dar nesusiklostė tinkamos aplinkybės, neatsirado tinkamos bendruomenės. Gaila, nes ten slypi daug stiprybės ir jėgos.

Tad, jei mano vidinis kambarys, kuriame įvyko netektis, plyti skaudi tuštuma, yra tik mano, yra vienaip. Bet jei tas kambarys – paskolintas man Dievo, tada visai kitaip. Aš einu pas jį pasitarti, kaip sutvarkyti ištuštėjusį kambarį ir ką jame įkurdinti gyventi. Aišku, vis tiek užtrunka sutvarkyti atsiminimus ir suremontuoti, kad tas kambarys būtų tinkamas naujai paskirčiai, tačiau viskas natūralu, paprasta, aišku.

Ne bausmė, ne praradimas – laikas ir saitai su asmeniu ar užsiėmimu buvo mano meilės vieta, todėl vertingi ir amžini. Tačiau visi dalykai šiame pasaulyje baigiasi. Tad užbaigti ir gauti naują užduotį, kurioje vėl dar tyriau galėsiu darbuotis su meile, nėra lengva, bet šviesu, aišku.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Kazin ar JIS yra??

>>>>nemegstu Faustos apstrakciu ishvedziojimu[[[netikiu pasakomis ...suaugusiems---tam yra priezastis]] ,,taciau truputi pavydziu --jeigu ji ishtikro tiki tuo ,ka skleidzia;;;tai irgi "menas" [[[[o tulpe nesugeba isprauti savo burna]]]

Sveikatos

Jums, mieloji Fausta, ir ilgų prasmingų metų, kad kuo plačiau skleistumėte Jums Viešpaties suteiktą Išminties Šviesą...

Ačiū

išmintinga ir gilu.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS