Šiais metais valdančioji partija "Vieningoji Rusija" lengvai laimėjo parlamento rinkimus, o likusias vietas Valstybės Dūmoje užsitikrino vadinamosios sisteminės opozicijos partijos: Rusijos komunistų partija, "Teisingoji Rusija" bei Liberalų demokratų partija. Regis, Kremlius pasiruošė, kad 2011 m. situacija nepasikartotų.

Prieš penkerius metus netrukus po Valstybės Dūmos rinkimų pasirodė pirmieji kritiški pareiškimai tų rinkimų rezultatų atžvilgiu, o gruodžio 10 ir 24 d. Maskvoje ir kituose Rusijos regionuose įvyko tūkstantinės demonstracijos, kurių metu ne tik nuskambėjo kritika dėl rinkimų klastojimo, bet ir Vladimiro Putino atžvilgiu. Kai kas net ėmė kalbėti apie galimus pokyčius politinėje sistemoje.

Vykdomoji valdžia reagavo: prezidento pareigas ėjęs Dmitrijus Medvedevas savo metiniame pranešime paskelbė apie numatomą politinės sistemos decentralizavimo reformą; vėliau imta po vieną suiminėti pavojingus opozicinio judėjimo narius; galiausiai sekė užsienio politikos akcijos: Ukraina, Sirija ir kitos.

Rusijos vyriausybei būtina išlaikyti valdžią: viena vertus, tai galima padaryti sprendžiant ekonomines-socialines problemas, ir tai ateityje duotų dividendų. Tačiau struktūrinėms reformoms Rusijoje nėra politinės valios, nes jos neduoda greitų ir pozityvių rezultatų. Tam galbūt reikėtų net ir režimo kaitos, kadangi egzistuojanti sistema, priklausoma nuo energetinių išteklių eksporto, nėra pajėgi spręsti šias problemas.

Kita vertus, galima imtis nacionalistinio-patriotinio vaidmens arba didžiosios galios įvaizdžio kūrimo, tačiau tai yra vaikščiojimas lynu: Rusija negali reikšmingai pyktis su Vakarais, kurie perka jos išteklius ir yra svarbiausi pramoninės produkcijos tiekėjai, tačiau norėdamas užmaskuoti ekonomines-socialines problemas šalyje Kremlius vis dėlto yra priverstas konstruoti ir palaikyti visuomenėje didžiojo priešo (Vakarų) naratyvą. Deja, šis dvigubas žaidimas – rizikingas. Kada nors pusiausvyros Rusijos valdžia gali neišlaikyti.