Kas gi, po šimts, kaltas? Kas užrūstino Aliaksandrą Lukašenką?

Vieni kritikavo mūsų valdžią, kiti, asmeniškai jaučiantys neapykantą A.Lukašenkai, – jį patį, treti pabrėžė, kad "meškiukų desantas" – tarptautinis sąmokslas ir t. t.

Vis dėlto iš visų šių ekspertų komentarų labiausiai įstrigo mūsų verslo atstovų pozicija.

"Lietuva turėtų imti ir atsiprašyti", – pasakė jie. Ir neklysta. Iš tiesų, logiškiausias sprendimas taip apsikvailinus.

O apskritai vertėtų palaukti, kada pagaliau įvyks reikšmingų pokyčių ES. Galbūt po permainų Bendrija nebebus tokia, kokia yra. Galbūt tada kitaip elgsimės su kaimynais?

Džiugu šioje istorijoje tai, kad mūsų verslas parodė, jog domisi užsienio politika ir žino, kaip dera tokiomis aplinkybėmis elgtis su kaimynais, nors jie ir "diktatoriški", kaip pats Šetonas.

Visuomet norėtųsi matyti aktyvesnį verslo vaidmenį. O ypač spaudimą už užsienio politiką atsakingiems pareigūnams.

Aktyvų spaudimą. Bent jau tais svarbiais klausimais, kurie aktualūs mūsų interesams.

Dėl Baltarusijos laikysenos – akivaizdu, kad A.Lukašenka nesiims griežtų ekonominių sankcijų Lietuvai, bent jau tol, kol įsitikins, jog rastos kokios nors alternatyvos ir jos apsimoka.

Bet tai nereiškia, kad alternatyvų nebuvo, nėra ir nebus. Galbūt dabar Baltarusijos vadovas svarsto, ką daryti? Tiesa, įžeistomis asmeninėmis ambicijomis A.Lukašenka nerizikuoja valstybės interesais.

Tad šios istorijos moralas toks, kad nėra jokio moralo. Kol kas galima laukti ir stebėti, ką mums mainais į pliušinius meškinus "pasiūlys" Baltarusija.

Galbūt nieko nepasiūlys? Ir vėl – kas žino?

Vis dėlto reikėtų išreikšti didelę pagarbą pragmatiškai mūsų verslo pozicijai. Džiugu, kad bent mūsų verslo atstovai – geri diplomatai.