VIEN BIUROKRATAI GAMTOS NEIŠSAUGOS

Vykdami į užsienio šalis stengiamės pakeliauti po jų nacionalinius parkus ir draustinius, tikėdamiesi pamatyti išskirtinių gamtos kūrinių. Tačiau Lietuvoje dažnas nesame aplankę nors pusės jos saugomų teritorijų, kurios sudaro 18 proc. viso šalies ploto, sako ekspertai.

„Mes ne ore kybome, o gyvename valstybėje, kurioje yra tam tikros gamtinės sąlygos. Tai yra mūsų pamatas. Jeigu aš pažįstu gamtą, tampu jos bičiuliu ir galiu prisidėti prie išsaugojimo, nes žmogus saugo tada, kai jam yra svarbu, kai jam patinka, kai jis įsimyli kažkokią konkrečią teritoriją. Vien biurokratai ar kontrolieriai tikrai nesugebės išsaugoti gamtos už mus. Mes visi turime tapti savo šalies ambasadoriais – panašiai kaip yra Islandijoje“, – teigė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vyriausioji patarėja Rūta Baškytė.

Ar žinome?

Pasak VSTT atstovės, tikrai ne visi šalies gyventojai žino, kas yra saugomos teritorijos, kur jos yra ir kodėl jų reikia, kas jose saugoma.

„Žmonės sako: aš važiuoju į Neringą, į Trakus, į Palūšę“. Retas kuris sako, kad važiuoja į Kuršių nerijos nacionalinį parką, Trakų istorinį nacionalinį ar į kitą nacionalinį, regioninį parką“, – pastebi ji.

Anot ekspertės, saugomas teritorijas sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai ir draustiniai, biosferos rezervatai ir poligonai, paveldo objektai. Saugomos ne pačios teritorijos – jos skirtos vertybėms, esančioms vienoje ar kitoje teritorijoje, išsaugoti. Lietuvos saugomų teritorijų koncepcija yra kompleksinė, todėl saugome kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldą, tradicijas.

„Apsilankę Lietuvos regioniniuose parkuose galime sužinoti apie saugomą reljefą, kraštovaizdį: kalvotą, ežeringą, slėniuotą, molingų, smėlingų lygumų, pajūrio su kopomis ir t. t. Jeigu pakeliautume per visas teritorijas, galėtume suvokti, kokia yra Lietuvos gamta, jos gamtinis kraštovaizdis, kiek mes jį pakeitėme ir pritaikėme žmogaus gyvenimui, t. y. kur pastatėme pilių, kur buvo dvarų, kur vyravo kaimiškas kraštovaizdis. Galime pabandyti atsakyti į klausimą: kodėl būtent taip, o ne kitaip?“ – teigė R. Baškytė.

Mes visi turime tapti savo šalies ambasadoriais – panašiai kaip yra Islandijoje.

Išskirtinės vietos

Pasak jos, šiose teritorijose saugoma ir gyvensena. Pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke dar galime prisiliesti prie archajiškiausio gyvenimo būdo – pamatyti tai, kaip žmonės gyveno miškuose. Jie net nežinojo, kas vyksta pagrindinėje Lietuvoje, tiesiog ir toliau gyveno taip, kaip jiems diktavo gamta.

„Saugomose teritorijose galime pažinti tradicijas, o jos skiriasi pagal etnokultūrinius regionus: Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje. Kartais edukacijas organizuojantys specialistai patys tampa savotiškais eksponatais – tikrai yra tokių žmonių, kuriems tai tapę ir gyvenimo būdu: jiems įdomu pasidalyti, kaip kepama duona, kaip sėjama, kaip verpiama, kaip audžiama“, – aiškino pašnekovė.

Kalbėdama apie išskirtiniausias lokacijas ji pamini Kuršių neriją ir Nemuno deltą, Šiaurės Lietuvos karstinį regioną – tai ne visos Lietuvos atspindžiai, tačiau daugiau tokių vietų šalyje nėra.

„Kuršių nerija yra vienintelė tokia su smėlio kopomis tarp dviejų vandenų – kitos šalyje nėra. Kitas išskirtinis regionas yra Nemuno delta. Kitos tokios pas mus taip pat nėra: čia yra potvynių, polderių sistema. Ir dar vienas visiškai unikalus – Šiaurės Lietuvos karstinis regionas – prasmengančios žemės kraštas“, – akcentavo R. Baškytė.

Pavyzdys vaikams

Anot jos, vaikai neretai auklėja savo tėvus ir kitus suaugusiuosius gamtosaugos klausimais, nes patys mažiausi yra imliausi šiai informacijai.

„Šį teiginį iliustruoja mano kolegės pavyzdys – ji nuvažiavo aplankyti savo vaikų Jungtinėse Valstijose ir nuvyko su anūke į nacionalinį parką. Parko reindžeris įsegė keturmetei mergaitei ženkliuką ir pasakė, kad ji dabar bus šio parko draugė, ir papasakojo, ką galima ir ko negalima jame daryti. Paaiškino, kad galima vaikščioti tik takeliais. Tai primiršusi mano draugė norėjo prisėsti ant pievos, bet jos anūkė ėmė ją drausminti: negalima. Jeigu vaikams dar suteiki įgaliojimų, jie tikrai saugos gamtą“, – pasakojo VSTT atstovė.

Ji pabrėžė, kad gamtą saugome ne tik sau, bet ir kitoms kartoms – būtent tai ir reikia perteikti vaikams. Šią misiją vykdo devynios Lietuvoje veikiančios saugomų teritorijų gamtos mokyklos.

„Pirmiausia turime skatinti pažinti vertybes, kad užaugintume gamtos draugų ratą. Besikeičiant socialinei ir ekonominei santvarkai, persiorientavome į materialias vertybes: pinigus, namus, žemes. Tačiau pamiršome, kad labai svarbu išsaugoti tai, kas visiems yra bendra, – gamtą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes ugdysime jaunąją kartą. Profesorius Česlovas Kudaba yra pasakęs, kad „naujoji karta neiškris iš dangaus geresnė už mus“. Todėl reikia dirbti su vaikais, o geriausia parodyti savo pavyzdžiu“, – įsitikinusi R. Baškytė.

Pašnekovės teigimu, į saugomų teritorijų gamtos mokyklas galima atvažiuoti ir valandai ar kelioms – to pakaks žygiui, ekskursijai ar edukacijai. Gamtos mokykloje galima praleisti ir kelias dienas ar net visą savaitę, o per tą laiką susipažinti su vertybėmis ir būdais jas išsaugoti.

„Vaikams labai patinka naktiniai užsiėmimai, apskritai jie mėgsta mokytis iš gamtos, mokytis gamtoje. Visa tai daroma per pojūčius: pačiupinėti, pauostyti, netgi paragauti, išgirsti, pamatyti. Tačiau vien teorinio suvokimo apie gamtos ciklus ar paukščių migraciją tikrai nepakaks norint įskiepyti meilę gamtai. Pirmiausia, turime suvokti, kas gi yra vertingiausia ir kodėl tai reikia išsaugoti. Būtina sužadinti suvokimą, kad aš esu ne tik gamtos dalis, aš pats esu gamta – jeigu aš esu gamta, aš be jos išgyventi negaliu“, – teigė R. Baškytė.