„Mes ne ore kybome, o gyvename valstybėje, kurioje yra tam tikros gamtinės sąlygos. Tai yra mūsų pamatas. Jeigu aš pažįstu gamtą, tampu jos bičiuliu ir galiu prisidėti prie išsaugojimo, nes žmogus saugo tada, kai jam yra svarbu, kai jam patinka, kai jis įsimyli kažkokią konkrečią teritoriją. Vien biurokratai ar kontrolieriai tikrai nesugebės išsaugoti gamtos už mus. Mes visi turime tapti savo šalies ambasadoriais – panašiai kaip yra Islandijoje“, – teigė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vyriausioji patarėja Rūta Baškytė.

Ar žinome?

Pasak VSTT atstovės, tikrai ne visi šalies gyventojai žino, kas yra saugomos teritorijos, kur jos yra ir kodėl jų reikia, kas jose saugoma.

„Žmonės sako: aš važiuoju į Neringą, į Trakus, į Palūšę“. Retas kuris sako, kad važiuoja į Kuršių nerijos nacionalinį parką, Trakų istorinį nacionalinį ar į kitą nacionalinį, regioninį parką“, – pastebi ji.

Anot ekspertės, saugomas teritorijas sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai ir draustiniai, biosferos rezervatai ir poligonai, paveldo objektai. Saugomos ne pačios teritorijos – jos skirtos vertybėms, esančioms vienoje ar kitoje teritorijoje, išsaugoti. Lietuvos saugomų teritorijų koncepcija yra kompleksinė, todėl saugome kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldą, tradicijas.

„Apsilankę Lietuvos regioniniuose parkuose galime sužinoti apie saugomą reljefą, kraštovaizdį: kalvotą, ežeringą, slėniuotą, molingų, smėlingų lygumų, pajūrio su kopomis ir t. t. Jeigu pakeliautume per visas teritorijas, galėtume suvokti, kokia yra Lietuvos gamta, jos gamtinis kraštovaizdis, kiek mes jį pakeitėme ir pritaikėme žmogaus gyvenimui, t. y. kur pastatėme pilių, kur buvo dvarų, kur vyravo kaimiškas kraštovaizdis. Galime pabandyti atsakyti į klausimą: kodėl būtent taip, o ne kitaip?“ – teigė R. Baškytė.

Mes visi turime tapti savo šalies ambasadoriais – panašiai kaip yra Islandijoje.

Išskirtinės vietos

Pasak jos, šiose teritorijose saugoma ir gyvensena. Pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke dar galime prisiliesti prie archajiškiausio gyvenimo būdo – pamatyti tai, kaip žmonės gyveno miškuose. Jie net nežinojo, kas vyksta pagrindinėje Lietuvoje, tiesiog ir toliau gyveno taip, kaip jiems diktavo gamta.

„Saugomose teritorijose galime pažinti tradicijas, o jos skiriasi pagal etnokultūrinius regionus: Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje. Kartais edukacijas organizuojantys specialistai patys tampa savotiškais eksponatais – tikrai yra tokių žmonių, kuriems tai tapę ir gyvenimo būdu: jiems įdomu pasidalyti, kaip kepama duona, kaip sėjama, kaip verpiama, kaip audžiama“, – aiškino pašnekovė.

Kalbėdama apie išskirtiniausias lokacijas ji pamini Kuršių neriją ir Nemuno deltą, Šiaurės Lietuvos karstinį regioną – tai ne visos Lietuvos atspindžiai, tačiau daugiau tokių vietų šalyje nėra.

„Kuršių nerija yra vienintelė tokia su smėlio kopomis tarp dviejų vandenų – kitos šalyje nėra. Kitas išskirtinis regionas yra Nemuno delta. Kitos tokios pas mus taip pat nėra: čia yra potvynių, polderių sistema. Ir dar vienas visiškai unikalus – Šiaurės Lietuvos karstinis regionas – prasmengančios žemės kraštas“, – akcentavo R. Baškytė.

Pavyzdys vaikams

Anot jos, vaikai neretai auklėja savo tėvus ir kitus suaugusiuosius gamtosaugos klausimais, nes patys mažiausi yra imliausi šiai informacijai.

„Šį teiginį iliustruoja mano kolegės pavyzdys – ji nuvažiavo aplankyti savo vaikų Jungtinėse Valstijose ir nuvyko su anūke į nacionalinį parką. Parko reindžeris įsegė keturmetei mergaitei ženkliuką ir pasakė, kad ji dabar bus šio parko draugė, ir papasakojo, ką galima ir ko negalima jame daryti. Paaiškino, kad galima vaikščioti tik takeliais. Tai primiršusi mano draugė norėjo prisėsti ant pievos, bet jos anūkė ėmė ją drausminti: negalima. Jeigu vaikams dar suteiki įgaliojimų, jie tikrai saugos gamtą“, – pasakojo VSTT atstovė.

Ji pabrėžė, kad gamtą saugome ne tik sau, bet ir kitoms kartoms – būtent tai ir reikia perteikti vaikams. Šią misiją vykdo devynios Lietuvoje veikiančios saugomų teritorijų gamtos mokyklos.

„Pirmiausia turime skatinti pažinti vertybes, kad užaugintume gamtos draugų ratą. Besikeičiant socialinei ir ekonominei santvarkai, persiorientavome į materialias vertybes: pinigus, namus, žemes. Tačiau pamiršome, kad labai svarbu išsaugoti tai, kas visiems yra bendra, – gamtą. Viskas priklauso nuo to, kaip mes ugdysime jaunąją kartą. Profesorius Česlovas Kudaba yra pasakęs, kad „naujoji karta neiškris iš dangaus geresnė už mus“. Todėl reikia dirbti su vaikais, o geriausia parodyti savo pavyzdžiu“, – įsitikinusi R. Baškytė.

Pašnekovės teigimu, į saugomų teritorijų gamtos mokyklas galima atvažiuoti ir valandai ar kelioms – to pakaks žygiui, ekskursijai ar edukacijai. Gamtos mokykloje galima praleisti ir kelias dienas ar net visą savaitę, o per tą laiką susipažinti su vertybėmis ir būdais jas išsaugoti.

„Vaikams labai patinka naktiniai užsiėmimai, apskritai jie mėgsta mokytis iš gamtos, mokytis gamtoje. Visa tai daroma per pojūčius: pačiupinėti, pauostyti, netgi paragauti, išgirsti, pamatyti. Tačiau vien teorinio suvokimo apie gamtos ciklus ar paukščių migraciją tikrai nepakaks norint įskiepyti meilę gamtai. Pirmiausia, turime suvokti, kas gi yra vertingiausia ir kodėl tai reikia išsaugoti. Būtina sužadinti suvokimą, kad aš esu ne tik gamtos dalis, aš pats esu gamta – jeigu aš esu gamta, aš be jos išgyventi negaliu“, – teigė R. Baškytė.

– Kaip jūs atsidūrėte Islandijoje, ekspedicijoje?

– Seniai norėjau nuvažiuoti į Islandiją – traukė ta šalis. Pernai žiemą pagaliau buvau ten padirbėti ir pakeliauti. Dirbdama kavinėje prie Vatnajokudlio ledyno susipažinau su biologu, kuris žiemą ledyne dirba gidu, o vasarą tyrinėja banginius. Susidraugavome, nes turėjome daug bendrų interesų – abu domėjomės aplinkosauga. Jis mane ir pakvietė dalyvauti šioje ekspedicijoje, kadangi buvo vienas jos organizatorių. Ir nors ši ekspedicija yra labiau mokslinė, aš į ją keliavau dėl nuotykių ir įspūdžių, taip pat ir kaip menininkė, kadangi iki šiol visi mano sukurti kūriniai buvo įkvėpti gamtos ir dvasinių patirčių.

Kodėl mes norime pirkti? Kad užpildytume kažkokią tuštumą savo širdy. Geriau nukreipti dėmesį į veiklas, artimuosius, maldą, meną – ten ieškoti meilės, džiaugsmo.

Dar pirmą kartą lankydamasi Islandijoje dalyvavau "Ledyno sesijose" – atlikau specialiai joms sukurtą kūrinį. Tokie muzikantų pasirodymai ledyne yra unikalūs, nes dėl globalinio atšilimo ledynas kasdien keičiasi. Kartu su muzikantų pasirodymais užfiksuojamas ir ledyno tirpsmas. Šis pasirodymas ledyne ir ekologijos tema, pradėta vystyti per savąją muziką, taip pat turėjo įtakos mano dalyvavimui "Ocean Missions Iceland" ekspedicijoje.

– Koks pagrindinis šios jau trečią kartą surengtos ekspedicijos tikslas?

– Šios ekspedicijos tikslas yra plėsti žinias apie vandenyną stebint banginius, paukščius ir mikroplastiką vandenyje aplink Islandijos krantus, dar – rinkti šiukšles ir valyti fiordus. Taip pat skleisti žinią, kokį mes pėdsaką paliekame Žemėje.

Mūsų dvylikos žmonių grupėje buvo keturi profesionalūs jūreiviai, trys biologai, viena veterinarė, moksleivė iš Danijos, ekologijos aktyvistė, dalyvavusi ir Papua plastiko ekspedicijoje, du muzikantai. Specialistai tirdavo vandens mėginius, mes, likusieji, jiems padėdavome. Į ekspediciją sąmoningai kviečiami skirtingų profesijų žmonės, kad jie skirtingais keliais skleistų pasauliui žinią apie ekologiją.

– Tai ką pamatėte ir patyrėte? Įspūdžių daugiau teigiamų ar neigiamų?

– Pirmiausia, aš pirmą kartą buvau vandenyne ir dar plaukiau tokiu senovišku laivu. Tas plaukimas laivu mane labai sužavėjo. Dar banginiai, kurių niekada nebuvau mačiusi, – taip iš arti pamatyti, kaip jie plaukioja, sinchroniškai juda. Tos didžiulės bangos – antrą plaukimo dieną pakliuvome į milžiniškas bangas, maždaug 5 m aukščio. Man tai padarė milžinišką įspūdį. Trečią dieną net negalėjome išplaukti į vandenyną, turėjome pralaukti fiorde, nes bangos siekė 10 m aukštį.

Kompanija: ekspedicijos laivo įgulą sudarė skirtingų profesijų ir tautybių žmonės. Danielio Gonzalezo de la Penos nuotr.

Rinkti šiukšles nebuvo labai malonus užsiėmimas. Mane nustebino tai, ką pamačiau, nes galvojau, kad Islandija – švari šalis, nuostabus gamtos kampelis. Bet iš tiesų taip nėra – ir ten gausu šiukšlių. Guodžia tik tai, kad ir patys islandai buria žmones, eina rinkti šiukšlių, kad jos nepatektų į vandenyną, nes tada ir gyvūnai gali susižeisti, ir, patekusios į vandenyną, jos pradeda irti, o galiausiai patenka atgal į mūsų maistą.

Tyrinėdami mikroplastiką šioje ekspedicijoje, Atlanto vandenyno Islandijos vakariniuose krantuose, pastebėjome, kad daugiausia mikroplastiko čia buvo atskilę nuo žvejybos tinklų ir kitos žvejybos įrangos. Panašiai buvo ir paplūdimiuose, kuriuos valėme, – didžiausią šiukšlių kiekį sudarydavo žvejybos atliekos, padangos ir kitoks kietasis plastikas. Per visas tris "Ocean Missions" ekspedicijas buvo surinkta 1,5 t šiukšlių. Šioje ekspedicijoje, kurioje dalyvavau aš, surinkome 51 kg iš dviejų skirtingų vietų.

"Ocean Missions Iceland" metu buvo pradėti rinkti zooplanktonų mėginiai, norint ištirti jų kolonijas, sąsajas su mikroplastiku ir banginiais, kadangi per planktonus mažos mikroplastiko dalelytės keliauja per visą maisto grandinę iki mūsų. Ir nors dar nėra iki galo ištirtas mikroplastiko poveikis mūsų organizmams, tačiau tyrimai ima rodyti neigiamą poveikį žmogaus imuninėms ląstelėms. Mūsų ekspedicijos tyrimų duomenimis, buvo pastebėta, kad planktonų buvo daugiau rasta ten, kur buvo mažiau mikroplastiko, bet, norint daryti išvadas, dar reikia atlikti daugiau tyrimų.

– O ką bendra mes, lietuviai, turime su Atlanto vandenynu?

– Ir aš buvau apie tai susimąsčiusi. Tik šioje ekspedicijoje ėmiau labiau domėtis, kokią reikšmę mums turi vandenynas, o mes – jam. Tiesą sakant, kalbant apie ekologiją nereikia galvoti apie tolimus vandenis. Juk mes visi dalyvaujame bendroje planetos ekosistemoje, kuri šiuo metu yra didžiuliame pavojuje. Mes mažai matome, bet tik todėl, kad nesidomime, kokie kritiniai dalykai šiuo metu vyksta Žemėje.

Greitosios mados fabrikai į orą išmeta 10 proc. visų pasaulio teršalų, o vėliau sąvartynuose nugulantys sintetiniai pluoštai išskiria nuodingas medžiagas ir šiltnamio dujas, skatinančias šiltnamio efektą.

Remsiuosi klimato kaitos temomis rašančio JAV žurnalisto Davido Wallace-Wellso knyga "Negyvenama žemė. Ateities istorija". Per metus vidutinis žmogus, džiaugdamasis vartotojiškomis gėrybėmis ir patogumais, kuriems reikia iškastinio kuro deginimo, – elektra, asmeniniais automobiliais, skrydžiais lėktuvu, raudona mėsa, į atmosferą išskiria tiek anglies dvideginio, kad jo pakanka ištirpdyti 10 tūkst. t Antarkties ledo, dėl to į vandenynus patenka 10 tūkst. kub. m vandens. Galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kas minutę į vandenynus išleidžia po 20 l vandens. O dėl atšilimo ir ledynų tirpimo į atmosferą išsiskiria vis didesni metano – šiltnamio efektą sukeliančių dujų – kiekiai.

Lietuvoje turime savo mažuosius vandenynus: ežerus, upes, marias ir jūrą, kuriuos turime saugoti nuo šiukšlių ir išpilamų kenksmingų nuotekų. Moksliškai yra apskaičiuota, kad visame pasaulyje kiekvienais metais upėmis į vandenyną patenka apie 2 mln. t plastiko!

Taip pat ne visi susimąsto, kad apsipirkdami greitosios mados parduotuvėse jie irgi prisideda prie pasaulio taršos. Juk norint greitai, dideliais kiekiais ir nebrangiai pagaminti drabužius, dažniausiai būna išnaudojami tiek žmonės, tiek gamta. Greitosios mados fabrikai į orą išmeta 10 proc. visų pasaulio teršalų, o vėliau sąvartynuose nugulantys sintetiniai pluoštai išskiria nuodingas medžiagas ir šiltnamio dujas, skatinančias šiltnamio efektą.

Transportas: "Opal" – laivas kuriuo ekspedicijos dalyviai savaitę keliavo iš Islandijos miestelio šiaurėje Husaviko į sostinę Reikjaviką. Danielio Gonzalezo de la Penos nuotr.

Iš pradžių ir pati galvojau: kaip lietuviai tiesiogiai prisideda prie didžiulių kiekių šiukšlių, pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne, kur yra susiformavusi apie 1,6 mln. kv. m plastiko sala? Sužinojau, kad 2018 m. Lietuva net 1 764 t savo plastiko atliekų išsiuntė į Malaiziją – į šalį, kuri tikrai neturi pažangių plastiko perdirbimo technologijų ir pajėgumų ir kur plastikas buvo tiesiog palaidotas.

Taigi tų pavyzdžių, kaip mes prisidedame prie globalinės pasaulio taršos ir atšilimo, tikrai yra. Kiekvienas pagamintas, nupirktas ir vėliau išmestas daiktas dažniausiai niekur nedingsta. Todėl prieš ką nors perkant riekia pagalvoti, kur tu paskui dėsi tą daiktą. Juk visokie drabužiai, plastikas, kiti vienkartiniai dalykai niekur nepradingsta. Nugula į sąvartynus, kažkas išvežama į kitas šalis, kažkas sudeginama kogeneracinėse jėgainėse, o tai kenkia gamtai. Gausus masinis vartojimas visose srityse ne tik alina Žemę, bet ir reikalauja daug išteklių, viskas šyla, ledynai tirpsta... Paprasčiau sakant, jeigu tu daug naudoji, daug važinėji, prie viso to proceso prisidedi, nes viskas labai susiję.

– Ką mes galime padaryti, kad nekenktume gamtai?

– Dabar žmonės vis daugiau pradeda šnekėti apie mažesnį vartojimą. Mano patarimas pirmiausia sau pačiai, o paskui ir kitiems – tiesiog išmokti susilaikyti nuo naujų daiktų, drabužių pirkimo, tai aš irgi mėgdavau daryti. Patarčiau mažiau vartoti visose srityse, džiaugsmo ieškoti santykiuose, maldoje, gamtoje, veiklose, menuose. Kodėl mes norime pirkti? Kad užpildytume kažkokią tuštumą savo širdy. Geriau nukreipti dėmesį į veiklas,  artimuosius, maldą, meną – ten ieškoti meilės, džiaugsmo.

Jau pirmą vakarą vos išplaukus atrodė, kad jau viską gavau, ko norėjau toje kelionėje.

– Ekologija domėjotės prieš plaukdama į Islandiją?

– Visada stengiausi palaikyti ekologiško gyvenimo idėją. Pas mus šeimoje yra taip, kad daug maisto mama užaugina kaime, padedama visos šeimos. Mums artimas toks paprastesnis, senoviškesnis gyvenimas. Kai prasidėjo zero waste judėjimas, stengiausi ir aš atsisakyti plastiko pakuočių ir kai kurių produktų, ieškojau alternatyvų. Atsisakiau beveik visų plastiko pakuočių, kiek tik tai buvo įmanoma. Maisto produktus renkuosi popierinėse, stiklo pakuotėse arba dedu į savo atsineštą pakuotę. Vertinu tiekėjus, kurie suteikia galimybę tokiu būdu prisidėti prie globalinės švaros.

Kadangi esu menininkė, tai stengiuosi kalbėti per meną. Visi mano kūriniai gimsta iš gamtos, ir manau, kad jeigu žmogus klauso mano kūrinių, mato nuotraukas ar vaizdus, jis natūraliai nusikelia į gamtą, vertina jos grožį. Tad ši kelionė man buvo didžiulis įkvėpimas. Parsivežiau vieną kūrinį – mes jį sukūrėme Islandijoje su kitu atlikėju islandu. Pavadinau jį "Malda už Žemę. Tiesiog prašiau Dievo, kad pasaulis keistųsi.

– Ar kelionės metu turėjote laiko muzikuoti?

– Vežiausi kankles, turėjau minčių, kad aš ten grosiu, kursiu. Kai išplaukėme iš uosto, pirmą dieną buvo nesmarkiai banguota, tad po kokių penkių valandų plaukimo, kai supratau, kad manęs nepykina, pasiėmiau kankles. Jau buvo tamsu, švietė pilnatis, matėsi fiordai. Pradėjau groti savo kūrinį "Tekanti po žvaigždėmis" ir po kokių 3 min. pradėjo sklaidytis debesys, pasirodė Šiaurės pašvaistė, vadinamoji Aurora. Buvo kažkas neįtikėtino – ta pilnatis ir Šiaurės pašvaistė, kokios dar nebuvau mačiusi, per visą dangų lakstė tokia žalia ir violetinė. Visi aikčiojome nuo to grožio ir stebėjomės, kaip čia su muzika Aurorą prisikvietėme. Tad jau pirmą vakarą vos išplaukus atrodė, kad jau viską gavau, ko norėjau toje kelionėje.

Gamta: ramiuose fiorduose sunku atsigrožėti tuo, ką matai. Regitze Andersen nuotr.

Dar komanda mums, muzikantams, suorganizavo apsilankymą Verksmidjan Hjalteyri gyvenvietėje, kurioje yra muzikantų pamėgtas apleistas žuvų fabrikas su didžiulėmis cisternomis, garsėjančiomis gera akustika. Tokių apleistų žuvies fabrikų dabar Islandijoje yra keletas, neribojamas žvejybos verslas praeitame amžiuje išsekino žuvų išteklius. Taip pat dėl klimato kaitos, kylant vandenyno temperatūrai, žuvys, taip pat ir banginiai, traukiasi arčiau Arkties.

Kadangi mūsų komandoje buvome du muzikantai, mielai sutikome ten surengti koncertą. Visuomet, kur tik keliauju, vežuosi savo diktofoną, nes niekada nežinau, kada bus tas momentas, kai ims lietis muzika. Taip tada ir nutiko. Islandas kompozitorius ir multiinstrumentalistas Rafnaras Orris Gunnarssonas pradėjo dainuoti melodiją, paskui įsitraukiau ir aš, pradėjome improvizuoti visiškai naujas melodijas. Tai buvo neapsakomas jausmas. Galima tikriausiai sakyti, kad tokiose situacijose patiri Dievo artumą ar nušvitimą – abu mes pajautėme, kad čia vyksta kažkas labai gražaus. Ėmė pintis mano ir jo melodijos, kurių dar niekada patys nebuvome dainavę. Visiškai pamiršome realybę. Viskas buvo improvizuota, gal todėl visa tai atrodė taip stebuklinga.

– Tad ši ekspedicija suteikė įkvėpimo ir jūsų tolesnei kūrybai?

– Man ši kelionė buvo didžiulis įkvėpimas! Gyvenimas laive, didelės bangos, dienos ant denio, o naktys – arba ramiai miegant fiorduose, arba besisupant vandenyne. Tie milžiniški banginiai, plaukiantys po tris ir daugiau, sinchroniškai išnyrantys ir iškeliantys savo gražiąsias uodegas, – vaizdai mistiški, kaip iš knygų. Užaugau skaitydama Jacko Londono knygas apie jūreivius, menininkus ir lobių ieškotojus, tad šioje ekspedicijoje pasijaučiau tarsi būčiau tų knygų veikėja.

Ta šalis tokia įdomi ir taip mūsų akiai neįprasta, kad net atrodo, jog gyveni Mėnulyje. Ilgai besitęsianti žiemos tamsa arba baltosios naktys vasarą. Reljefas, su bet kada galinčiais išsiveržti krateriais. Audros, sustabdančios bet kokį susisiekimą. Tirpstantys ir nuolat besikeičiantys ledynai ir vandenyno pakrantė su nuostabiu "deimantų" pliažu, į kurį vandenynas išmeta ledo luitus. Prisiklausiau visokių istorijų, kaip atsipalaidavę turistai vieni iš ledyno negrįžta, kitus bangos nuplauna nuo pakrantės. Nepaprasta vieta. Retas apgyvendinimas, nemažai vienatvės ir tamsa. Vietiniams ir su depresija tenka pakovoti. Žmonės ieško išsigelbėjimo intymiuose santykiuose, menuose, mėgsta rašyti knygas ir muzikuoti.

Darbas: ekspedicijos dalyviai specialiu sietu košė vandenį ir rinko mikroplastiko gabalėlius, kuriuos paskui tyrė su mikroskopu – daugiausia buvo rasta nuo žvejų tinklų atskilusio plastiko. Linos Žilinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Islandų santykis su menu yra unikalus ir tikras. Jie nekamuoja savęs perdėtu perfekcionizmu, o lieja savo kūrybą, jei tik ji liejasi. Jiems į kraują nėra įaugusios griežtos taisyklės, kaip galima ir negalima muzikuoti ir kurti. Iš tokių akimirkų su vietiniais aš ir parsivežiau padrąsinimą. Laive per ekspediciją vakarais muzikuodavome visi! Islandai, nors ir nebūdami profesionalūs muzikantai, mielai prisijungdavo. Jie visai nesivaržydami laisvai liedavo savo kūrybiškumą, kuris mane maloniai nustebino ir įkvėpė.

Jei perkate sausainius, šokoladą, ledus, šampūną, kosmetiką, valiklius ir daugybę kitų produktų parduotuvėse (ypač tuos su gerai pažįstamais logotipais, t.y. tarptautinių korporacijų produkciją), greičiausiai ir jūs vartojate palmių aliejų. Jis išgaunamas iš aliejinių palmių vaisių.

Kur bėda? Joks medis pats savaime nėra blogas – problemos atsiranda žmogui neprotingai prie jo kišant nagus. Palmės auginamos plantacijose – ten, kur dar visai neseniai augo miškai. Spaudžiant industrijos lobistams ir bendrininkaujant korumpuotiems politikams, jų kertama vis daugiau, išdraskomos ištisos ekosistemos ir įvairių formų gyvybė jose, vietiniai žmonės išstumiami iš savo žemių, praranda ekonominę nepriklausomybę ir yra priversti lenkti nugarą plantacijose, o tam besipriešinantys kriminalizuojami ir galų gale vis tiek pralaimi prieš galingą pelno mašiną. Monokultūrinės plantacijos – tai žaliosios dykumos, kurios išnaikina bioįvairovę – o ši yra būtina norint išlikti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Indonezija yra didžiausia pasaulyje palmių aliejaus eksportuotoja. Sutapimas, bet čia – ir vienintelė vieta pasaulyje, kur dar gyvena orangutanai. Bet šiems genetiniams žmonijos giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi. Palmių aliejaus situacija Indonezijoje yra sudėtinga ir blogėja. Bet kuo čia dėtas menas? Kaip į tai įsivėlė ir kodėl, pasakoja pats Ernestas.

Prasidėjo nuo oranžinio dangaus

„Ta vasara Malaizijoje buvo itin sausa. Ėjo 2015-ieji. Ten gyvenu nuo 2010 m., bet tais metais situacija buvo kritinė, ypač kaimyninėje Indonezijoje. Visame regione – įsivaizduok, kokio jis dydžio – smogas, dūmai, sunku kvėpuoti, visi kosėja. Kažkas apskaičiavo, kad tais metais Indonezijoje buvo virš 100 tūkst. priešlaikinių mirčių nuo plaučių ligų, tai siejama su smogu. Kelis mėnesius be sustojimo dangus buvo oranžinis ir man kilo klausimas, kodėl.

Paskaitai laikraščius – ne ką randi, paklausi žmonių – jie numoja ranka: palmių aliejus... Šios industrijos situacija man buvo pažįstama, bet niekada nelietė asmeniškai. Žinojau, kad miškus kerta, plantacijos auga, ir tiek. Po tų gaisrų pradėjau domėtis giliau. Atkasiau tokių įvykių iš anksčiau, pavyzdžiui, 1991 m., 1997 m., 2007 m. buvo ypač baisūs metai; tokia regiono dydžio katastrofa įvyksta maždaug kas dešimt metų, kai tik būna sausesnė vasara. Bet iš tiesų gaisrai vyksta kasmet, tiesiog be lietaus juos sunkiau sutramdyti. Ir jų ne vienas ar du, jų yra keliasdešimt tūkstančių ir jie neatsitiktiniai. Tie gaisrai – industrijos standartas. Taip ruošiama žemė aliejinių palmių plantacijai: iškerti mišką, jį padegi ir tada sodini palmes (angl. slash and burn – iš čia ir projekto pavadinimas – aut. past.). 

Pradėjau eskizuoti, bet knietėjo sužinoti daugiau, todėl 2016 m. susisiekiau su keliomis organizacijomis Indonezijoje ir išvykau pasižvalgyti. Krizė ekonomiškai palietė visą pasaulį, paveikė aliejaus kainas, Singapūre kelioms savaitėms buvo uždaryti oro uostai, mokyklos, neveikė bankai – smogas pasiekė kritinį lygį. Tai – tarptautinės žinios. O Indonezijoje tai joks stebuklas, tai vyksta kasmet. Ar mes apie tai girdime, ar ne, priklauso nuo to, į kurią pusę vėjas pučia. Jei dūmus atpučia link Singapūro, visi sužino, jei ne – niekam nerūpi.

Asmeninio archyvo nuotr.

Man tai atrodė neracionalu. Sugalvojau pradėti projektą, nupaišyti keletą sienų, papasakoti apie tai, kas vyksta. Norėjau, kad tos žinios neužgestų po krizės. Žiniasklaidoje didieji gaisrai kaskart pateikiami kaip baisiausia iki šiol nutikusi katastrofa. Po jos – „happy ending“: ėmėmės priemonių, išsprendėme ir daugiau taip nenutiks! Bet kitąkart būna dar baisiau, nes palmių aliejaus industrija auga labai greitai. Ten būdamas matai, kad viskas vyksta, kaip ir vyko, pokyčių jokių – miškai pjaunami, laukai deginami. Tik dar labiau.

Man atrodė, kad apie tai verta kalbėti. Ir Malaizijoje, ir Indonezijoje didelė problema yra spaudos cenzūra – tai, kas patenka į žiniasklaidą, yra labai ribota. Į Sumatrą be priežasties niekas per daug nosies nekiša, o mes nusprendėme krutinti vandenis – gal sulauksime dėmesio. Iš pradžių planavome vieną raundą – savaitė ar dvi ir baigta, bet atsiranda naujų galimybių, idėjų, prisijungia naujų žmonių, tad štai jau ketvirti metai, o šitas reikalas tik auga.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių.

Virsmas

Nuo tada, kai būdamas paauglys gatvėse paišydavau grafičius, patraukliausias šio užsiėmimo aspektas man buvo ne meninis, bet socialinis vyksmas: kas tavo piešinius pamatys, atpažins, skaitys. Grafičius menininkai daugiausia kuria vieni kitiems, tai labiau gatvės žaidimas. Bet viskas ir prasideda nuo žaidimų.

Po universiteto ir kelionių mane traukė piešti gatvėse, bet pasikeitė mano stilius, išaugau iš raidyčių ir rašinėjimųsi. Pradėjau gatvėse ant sienų daryti tai, ką dariau studijoje. Man įdomus socialinis aspektas: žmonės mato, reaguoja, kažką patys prideda, uždažo arba ne. Yra padariniai. Dirbant studijoje darbelį arba parduodi, arba ne – labai mažai galimybių, kas gali su juo įvykti. O gatvėje jos neribotos.

Labai įdomu stebėti šurmulį aplink savo darbus. Jų socialinis aidas išauga kryptimis, kurių nei tikiesi, nei planuoji, bet atsiranda stipri jėga, judinanti daugybę žmonių. Pirmas mano darbas Penange 2012 m. – vaikai ant dviračio. Jis tapo turistine atrakcija: žmonės pradėjo intensyviai prie jo eiti, fotografuotis, spausdinti marškinėlius. Tai man parodė, kokių stiprių padarinių gali turėti meninis darbas, kuris yra žmonėms aktualus.

2014 m. Johor'o Bahru (arba tiesiog JB) mieste netoli Singapūro paišiau darbą restorane ir labai atsibodo, norėjosi eiti į gatves, pažaisti. Vieną naktį išėjau, nupaišiau (ant kampinės sienos dvi viena link kitos judančios lego figūrėlės: vienoje pusėje – moteris, kitoje – nusikaltėlis – aut. past.) ir išvažiavau per daug negalvodamas. Čia reikia žinoti, kad JB garsus dėl dviejų priežasčių – aukšto nusikalstamumo lygio ir legolendo. Žmones tas darbas labai palietė. Jie jį nebūtinai atpažino kaip mano, bet stipriai reagavo į tai, kas vaizduojama – kritika nusikalstamumui.

Žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste.

Apie tai pasisakė politikai, paskui jis buvo ištrintas, žmonės jį perpaišė, pradėjo spausdinti plakatus ir lipdukus. Tuo metu buvau Japonijoje, paskambino iš BBC ir sako: „Klausyk, kas vyksta?“ Sakau: kas? Pasikalbėjom, o grįžęs į Malaiziją oro uoste matau žmogų su marškinėliais, ant kurios yra mano citata. Žmonės garsiai ir nepavargdami apie tai kalbėjo. Tada ir supratau, kiek daug jėgos tame, ką darau. Kartais tai atsitiktinumas, bet juk galima sąmoningai išmąstyti ir koncentruotis į svarbias žinutes.

Taip po truputį stiprėjo įgūdis, kaip numanyti savo darbų padarinius, paveikti mases ir labiau koordinuoti tai, ką aš visada nesąmoningai dariau. Pradėjau savo kūrybą kreipti man aktualia kryptimi – klimato krizės ir aplinkosaugos situacijos. Čia esant sunku jos nepastebėti. Vienas pirmųjų darbų ta tema buvo Kuchinge – orangutanai karutyje. Jį nupaišiau iš spaudoje rastos nuotraukos. Sumatros organizacija SOCP išgelbėtus orangutanų našlaičius, kurių mamos nužudytos arba konfiskuotos, taip veža į „mokyklą“. Orangutanai su mamomis gyvena iki septynerių. Atskirti anksčiau, jie nemoka gamtoje išgyventi. Tad organizacija juos moko laipioti medžiais, ruoštis lizdus, lupti vaisius. Kasdien sukrauna į karutį ir veža į miško mokyklėlę. Tai pats mieliausias kada nors matytas dalykas. Kartu labai liūdna, kad tai apskritai vyksta.

Asmeninio archyvo nuotr.

Po tų darbų sulaukiau daug atsiliepimų, laiškų, padėkų ir siūlymų bendradarbiauti. Buvo žmonių iš Kuchingo, kurie sakė: „Žinai, čia gimiau ir užaugau, bet nesu matęs orangutano ir neprisimenu dienos, kada apie juos pagalvojau.“ Žmonės nuo to atitraukti ir čia grįžtame prie spaudos cenzūros: žiniasklaida apie palmių aliejų kalba tik ekonominės plėtros, darbo vietų, šalies augimo kontekste. Gyvūnai, miškai neminimi, kaip ir tai, kad Malaizija ir Indonezija yra vienintelės šalys, kuriose orangutanai dar gyvena.

Visa tai skatino tęsti tai, ką darau. Palaipsniui plėtėsi socialinis tinklas, augo idėjos, kartu ambicijos ir finansinės galimybės. Bet jei yra vienas taškas, tai būtent „Splash & Burn“ ir buvo ta pradžia, kai aš sąmoningai nusprendžiau užsiimti tuo, ką dabar darau, ir dėti savo pastangas bei jėgas būtent ta kryptimi.

Daugiau žemės meno

Pastaruoju metu daug pastangų dedame į organizacijos „Orangutan Information Centre“ (OIC), su kuria bendradarbiauju, veiksmus Sumatroje. Kai susipažinome, tai buvo biuriukas, kuriame dirbo 12-15 žmonių – jie gelbėjo orangutanus iš zoologijos sodų ir apleistų plantacijų.Tai išaugo į organizaciją su 100 žmonių, kuri labai rimtai užsiima miškų atsodinimu. Kai darėme projektą „SOS (Save Our Souls)“, turėjome 100 ha miškui atsodinti buvusios palmių plantacijos vietoje. Prieš tai OIC turėjo bandomųjų projektų su 10-20 ha – toje ekosistemoje žmonės nėra to darę ir užtrunka išmokti, kaip ir ką atsodinti, kokia technika ir pan. Dabar išsipirkome net 350 ha sklypą. Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.

Be to, daug dirbame prie projekto už palmių aliejaus ribų. Sumatros saloje, prie nacionalinio parko, yra kritinė situacija: prieš porą metų ten atrasta nauja orangutanų rūšis (Tapanuli orangutanai yra pačios rečiausios iš didžiųjų beždžionių – jų belikę apie 700, visi gyvena Batang Toru miške – aut. past.) ir būtent jų gyvenamoje teritorijoje statoma hidroelektrinė. Statybos jau pradėtos, keliai tiesiami, miškai pjaunami, bet norime, kad tą projektą valdžia atšauktų. Gamtosaugininkai siekia tą vietovę įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir taip ją apsaugoti. Sumatrai tas projektas svarbus, bet tai tik viena iš septynių naujų hidroelektrinių, kurią galima statyti ir kitur. Nupaišiau orangutanus ant užtvankos prie krioklio, o dabar bendradarbiauju su menininku iš Ispanijos ir muzikantu iš Indonezijos, kuriame apie tai trumpą filmą.

Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Šiandien viskas kitaip

Vietinių žmonių nuomonės apie palmių aliejaus industriją yra dvejopos. Vėl paminėsiu spaudos propagandą – ji labai stipri, palmių aliejus vaizduojamas tik kaip ekonominis išsigelbėjimas. Daugelis laikosi požiūrio, kad tai jų vienintelis būdas pragyventi. Sumatroje nėra sferos ar verslo, kuris kaip nors šioje veikloje nedalyvautų, jis visur ir jo neįmanoma išvengti – net ir gamtosaugininkų šeimų nariai užsiima aliejinių palmių auginimu.

Tačiau kiti supranta žalą gamtai, ypač vyresnės kartos žmonės, kurie matė savo šalį keičiantis per pastaruosius 40 metų, per kuriuos buvusi „tropical paradise“ sala virto tiesiog didžiuliu ūkiu. Jie mato, kad gyvenimo lygis nelabai išaugo, žmonės netapo laimingesni, tiesiog yra daugiau palmių aliejaus ir mažiau miškų. Kaip ir visur pasaulyje, čia darosi vis šilčiau – šalyje, kurioje jau ir taip gana šilta. O pridėkime dar smogą, kuris kamuoja jau 20 metų. Beveik kiekvienoje šeimoje yra smogo paveiktas žmogus – sergama vėžiu, plaučių uždegimu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip žmonės skyla į dvi auditorijas. Iš mus palaikančių sulaukiame daug pagalbos. Iš tų, kurie yra kitoje pusėje – jie nesikiša. Indonezijoje žmonės mandagūs ir jei jie kažkam nepritaria, tiesiog nerodo tam dėmesio. Negatyvių nuomonių daug nesulaukiame, yra tik variantų iš valdžios pusės – spaudimas gamtosaugos organizacijoms, o aš pernai keliems mėnesiams buvau išvarytas iš Malaizijos dėl nepaaiškintų priežasčių.

Kitas įdomus aspektas – aplankydami vietas, kuriose 2016 m. pradėjome „Splash & Burn“, pastebime daugybę vietinių gatvės meno iniciatyvų. Menininkai organizuojasi į grupes, „susimeta“ dažams ir paišo ant sienų. Anuomet buvo sunku jų gauti: vietos žmonės nenorėjo, kad paišytume ant jų pastatų – ne dėl to, kad nemėgsta gatvės meno, bet todėl, kad nenori atkreipti nei valdžios, nei mafijos dėmesio.

Mafija prižiūri gatves ir to, kas su ja nesusitarta, įgyvendinti neįmanoma – o sutarimas dažniausiai kainuoja. Dar yra policija ir šiaip valdžia. Jei pakalbi apie gamtosaugą, orangutanus ar pan., pradeda kištis ir politikai. Tad buvo labai sunku šį projektą pradėti. O dabar, praėjus trejiems metams, matome kylant menininkų mikroprojektukus. Darbai įvairaus lygio, bet visų kryptis – gamtosauga, agitacija gyvūnų ir miškų apsauga. Matant, kaip atsiranda galimybės naujoms kartoms, jauniems menininkams, kurie nori viešai pasireikšti tais klausimais, jiems tai svarbu – tai yra poveikis. Jis skatina veikti toliau.

Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Kai pradėjau, viskas man atrodė kitaip nei dabar. Anksčiau norėjau padaryti įvykį, kuris sulauktų daug dėmesio. Bet tai buvo egoistinės ambicijos padaryti kažką, kas būtų populiaru socialiniame tinkle „Instagram“. Dabar suprantu, kaip svarbu palaikyti ir auginti ryšį ir grįžti prie to, prie ko dirbi. Lygiai taip pat svarbu, kad organizacijos, su kuriomis dirbu, augtų greičiau nei aš, kad procesai vyktų ir be manęs, kad įtakos būtų ir be to, ką aš darau.

Kodėl reikia kelti klausimus

Man atrodo, labai svarbu veikti ten, kur esame ir užsiimti tuo, ką matome ir pažįstame. Būtina domėtis savo aplinka ir savo įtaka jai. Kaip menininkui, man tai yra proceso dalis: žiūriu aplink save ir interpretuoju. Ar – tai natiurmortas, į kurį spoksau šiuo metu, ar socialiniai ryšiai, ar tai, ką perskaitau vietiniame laikraštyje – tai mano tiesioginė aplinka ir ji atsiskleidžia mano darbuose.

Lietuvoje retai kada pagalvojame apie miškus Indonezijoje, jautieną Brazilijoje ar kitus reikalus. Toks mąstymas galiojo kelis tūkstančius metų, kai vystėmės kaip žmonės ir kai mūsų įtaka ir padariniai buvo riboti. Dabar gi kiekvienas, turintis darbą, telefoną ir priėjimą prie parduotuvės, vairuojantis, naudojantis elektrą ar valgantis šokoladą, daro įtaką absoliučiai visame pasaulyje. Bet tai, kuo rūpinamės, vis dar apribojame savimi ir aplink save.

Internetas – tada, kai jis nėra nesąmonė su „fake news“ ir nuolat atnaujinamu turiniu – yra priemonė, leidžianti matyti plačiau, prieiti prie daugiau informacijos, atsakyti į daugiau klausimų. Bet kad į juos būtų atsakyta, turime tuos klausimus sau užduoti. Mums tai turi būti aktualu ir įdomu, turime su tuo kažkaip sietis. Jei neturime jokio ryšio su mišku Indonezijoje, neturėsime ir priežasties apie jį žinoti.

Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas.

Pasikapsčius giliau, tų ryšių išties turime labai daug. Tiek Europos, tiek Azijos prekių rinkos turi didžiulę įtaką miškams Indonezijoje. Svarbu, kad žmonės, būdami kitur, jaustų emocinę sąsają su tuo, kas vyksta čia. Jaustų atsakomybę. Nesakau, kad reikia kaltinti ar liepti nesipilti benzino ir nevalgyti jautienos, bet būtina kelti klausimus, į kuriuos žmonės norėtų patys sau atsakyti. Ką aš darau, kokia mano įtaka aplinkai, žmonėms, miškams? Prie kokios ateities noriu prisidėti savo veiksmais?

Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą. Mano nuomone, menas yra socialinis procesas. Jis tampa menu ne tada, kai priliečiu teptuką prie drobės, o tada, kai pirmas žmogus pamato, kas ant tos drobės atsitiko. Be žiūrovo nėra meno. Gali vadinti meditacija ar saviraiška, bet jei tai nėra pamatyta ir nepaveikė kito žmogaus, tai nėra menas. Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – visų pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja. Tai aktualu ne tik tapybai, bet ir muzikai, ir kitoms meno sritims.