,,Facebook" nuotr.

VOGTI AR NEVOGTI – ŠTAI KLAUSIMAS

2017-01-22 21:41
Jurgita Kviliūnaitė

Nors pastaruoju metu viešojoje erdvėje verda daug įdomių diskusijų (pradedant tautiniais kostiumais vaikams, baigiant Astos Baukutės fašistiniu pasirodymu nacionaliniame kanale), pasinaudosiu tarnybine padėtimi ir leisiu sau panagrinėti kitą temą – piratavimą. Pirmiausia todėl, kad ji kur kas aktualesnė didžiajai daliai žurnalo „37O“ herojų ir skaitytojų nei minėtosios. Antra, pati esu glaudžiai susijusi su šia problema.

Ne, iš manęs niekas nieko nepavogė – nerašau muzikos, nekuriu filmų. Bet aš esu ne tik žurnalo „37O“ redaktorė. Aš taip pat dirbu asociacijoje LATGA, kuri, kaip žinote, gina autorių teises ir šiuo metu kaip tik mėgina pažaboti seniausią piratinę svetainę linkomanija.net, pasitelkdama Vakaruose jau išmėgintą būdą – prieigos prie svetainės blokavimą. Žinoma, galėčiau postringauti apie piratavimo žalą ir neminėdama šio fakto, bet su žurnalo bendraautorių komanda esame sutarę nemeluoti savo skaitytojams.

Taip turėtų elgtis visa etiška žiniasklaida. Ne tik nemeluoti, bet ir visais atvejais įvardyti, kas yra kas. Galite sakyti, kad pati varau į vienus vartus. Taip, bet jūs dabar skaitote mano nuomonę, o ne informacinį straipsnį, kuriame vienareikšmiškai privaloma išklausyti abi puses.

Drįstu abejoti, ar tokiu galima vadinti straipsnį, kuris rugsėjį buvo paskelbtas viename šalies dienraščių ir kuriame nagrinėta ta pati piratavimo tema. Skirtingai nei aš, to straipsnio autorius aiškiai palaikė kitą – piratų – pusę. Vargu ar kitu atveju „Linkomanijos“ administratoriumi prisistatęs žmogus apskritai būtų davęs interviu? Tame straipsnyje nuskambėjo daug keistų frazių, bet viena pastraipa pribloškė tiek mus, autorių teisių gynėjus, tiek autorius. „Mes nuolatos bendradarbiaujame su autoriais ir gerbiame jų teises. <…> Taip pat, jeigu autoriai pastebi informaciją, kuri gali pažeisti autorių teises, visada gali kreiptis į mus ir mes, tai įvertinę, pašaliname informaciją. Turime tam nustatytas taisykles ir veiksmų seką, kuri paremta įstatymais ir teisės aktais“, – sakė „Linkomanijos“ atstovas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės (būtų keista, jeigu būtų prisistatęs).

Pardon, bet kokie įstatymai, kokie teisės aktai leidžia vogti intelektinę nuosavybę? Tikrai ne Lietuvos. Tiesa, tiek linkomanai, tiek jų paslaugomis besinaudojantieji tai vadina ne vagyste, o dalijimusi. Bet ir dalytis svetimu turtu, kiek žinau, įstatymai neleidžia, o juk ne robinų hudų ar tadų blindų laikais gyvename. Beje, įdomu tai, kad piratai ir jų gerbėjai save tokius ir pozicionuoja: kai tik pradedama su jais kovoti vienokiais ar kitokiais būdais, šie iš karto ima šaukti apie laisvės ribojimą, antidemokratiją ir pan. Nenuostabu, kad ir interneto teikėjai it aidas atkartoja tą patį, o savo teismo dokumentuose apskritai aiškina, kad nieko bloga ta „Linkomanija“ nedaro. Aišku, jie galvoja ir apie kitą medalio pusę – niekam ne paslaptis, kam lietuviams reikalingas spartusis internetas – pirmiausia toms pačioms intelektinės produkcijos vagystėms.

Įdomu, ką piratai vadina bendradarbiavimu su autoriais? Gal susirašinėjimus, kuriuose muzikos ir kino kūrėjai reikalauja išimti jų kūrinius? Mano žiniomis, vien tik Emilio Vėlyvio filmo „Redirected“ platintojai linkomanams rašė net 40 kartų. O kas iš to? Pats režisierius prisipažįsta linkomanų prašęs nedėti filmo „Zero 2“ bent tol, kol jis bus rodomas kino teatruose. Spėkite iš trijų kartų, kuo tai baigėsi? Atspėjote – filmas „Linkomanijoje“ atsirado per patį žiūrimumo piką ir jo populiarumas kino teatruose kaipmat krito. Susirašinėjimai su linkomanais daug laiko atėmė ir iš kito žinomo režisieriaus Donato Ulvydo, kuris šį reikalą vadina kova su vėjo malūnais ir visiškai palaiko asociacijos LATGA sprendimą įteikti ieškinį interneto teikėjams, kuriame prašoma blokuoti prieigą prie „Linkomanijos“.

Dar labai įdomu, kas, anot piratų, yra informacija, kuri gali pažeisti autorių teises? Ar „Linkomanijoje“ yra kitokios, t.y. tokios, kuri nepažeidžia? Oi, pamiršau, kai kurie autoriai patys deda savo kūrinius į internetą, nes tai juk reklama. Nepykite, mieli kūrėjai, bet šiais laikais, kai pilna legalių platformų, savo kūrinius visiškai nemokamai atiduoti piratams, yra tiesiog kvailystė.

O kad jau prakalbome apie reklamą... Argi ne paradoksalu, kad toje pačioje žiniasklaidos priemonėje, kuri taip uoliai gina piratus, kiek anksčiau buvo skelbiami straipsniai apie piratavimo žalą. Tik dedami jie buvo ne iš geros valios, o dėl pinigų. Iš kur tie pinigai? Iš Kultūros ministerijos, kuri paima ketvirtadalį pinigų iš maždaug 4 mln. eurų per metus siekiančios sumos, kuri surenkama taikant vadinamąjį Tuščios laikmenos mokestį, ir išdalija įvairiems antipiratiniams ir kūrybinės veiklos projektams. Kita dalis pinigų pasiekia autorių kišenes. Dėl pinigų dalijimo modelio galima ginčytis – gal geriau būtų, jei visi pinigai atsidurtų dėl piratų veiklos žalą patiriančių autorių, o ne portalų, kurie palaiko piratus, sąskaitose. Bet dėl šio mokesčio būtinybės abejonių neturėtų kilti, kol žmonėms kyla klausimas, ar vogti, ar nevogti.

Man tokių klausimų nekyla. Nekyla tokių klausimų ir autoriams, kurių kūriniai be jų žinios (ir nemokamai) atsiranda internete. Tik ne visi drįsta pasakyti savo nuomonę, bijodami visuomenės reakcijos. Justė Arlauskaitė-Jazzu ne tokia, ji ir šiuo klausimu turi tvirtą nuomonę, kuria pasidalijo interviu „37O“. Drąsiai apie tai kalba ir mūsų keisčiausios rubrikos „Sapnavau Dali“ šio numerio svečias Vaidotas Valiukevičius iš grupės „The Roop“, kuris feisbuko diskusijoje dėl mažų atlyginimų verkšlenantiems kino ir muzikos gerbėjams pasiūlė nusipirkti bilietą į filmą ar mėgstamo atlikėjo kompaktinę plokštelę, užuot išlaidavus pasisėdėjimams mieste.

Taip, „37O“ taip pat nemokamas, bet mes bent jau galime dėti reklamą ir iš to užsidirbti. O piratų apvogti autoriai už tą mielaširdingą „dalijimąsi“ jų kūryba negauna nieko. Pasvarstykime, kas būtų, jeigu piratavimo mastai sumažėtų. Nemanau, kad daugiau uždirbdami muzikos ar kino kūrėjai pultų pirkti prabangius automobilius ar namus. Greičiausiai investuotų į savo kūrybą – muzikantai įrašytų daugiau kokybiškesnės muzikos, kino kūrėjai sukurtų daugiau įdomių filmų. Galbūt lietuviška muzika ar filmais pagaliau pavyktų sudominti ir tarptautinę auditoriją?

Bet palikime tai futurologams, kurių ateities aiškinimus kaip tik pateikiame viename šio numerio straipsnių. Skaitydami žurnalą taip pat sužinosite, ką žiemą veikia vestuvių fotografai, kas vaidenasi Lietuvos rašytojų sąjungos pastate, kokią istoriją pasakoja ekranuose pradėtas rodyti naujas lietuvių filmas „Amžinai kartu“. Taip pat tradiciškai rasite knygų, muzikos albumų, spektaklių recenzijas. Gero skaitymo ir nesušalkite!

Trečiojo „37O“ numerio ieškokite Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kavinėse, baruose, universitetuose, turizmo centruose ir kitose platinimo vietose.

Gairės: Jurgita Kviliūnaitė, piratavimas, linkomanija, Autorių teisės

Rašyti komentarą

Komentarai (1)