Blykstelėjo skaistus žybsnis, sudundėjo žemė, paraudo dangus ir netrukus įvykio liudininkai galėjo pasigrožėti milžinišku, horizontą užpildžiusiu „grybu“.

Pasak vieno menkiau žinomo anekdoto, išvydęs šį reginį, žymusis Berijų giminės atstovas Lavrentijus Pavlovičius (1899–1953) pabučiavo Kurčiatovų ainį Igorį Vasiljevičių (1903–1960) į kaktą ir ėmė spirgėti lyg po daugelio draugystės metų piršlybų galiausiai sulaukusi mergina.

„Ar panašu į amerikiečių bombą? Mes nesusimovėme? Juk Kurčiatovas iš mūsų nesišaipo?“ – vis klausinėjo susijaudinęs Lavrentijus Pavlovičius.

Kai Lavrentijui buvo pranešta, kad sugriovimai, aplink sprogimo epicentrą, yra beprotiško masto, žymusis sadistas atsiduso lengviau.

„Būtų buvusi baisi nelaimė, jei būtų nepavykę“, – tvirtino Lavrentijus.

Teigiama, kad per tuomet dar būsimus keturis dešimtmečius (iki 1989 m. spalio) SSRS valdžia Semipalatinsko poligone atliko 456 branduolinius bandymus (tiek antžeminius, tiek po žeme), tad iki pat mūsų dienų dirvožemio, vandens, oro užterštumas, vėžiniai susirgimai bei apsigimimai yra įprasta to krašto gyventojų dalis.

„Beveik visi mano bendraklasiai ir draugai mirę“, – „Laisvosios Europos Radijo / Laisvės Radijo“ („Radio Free Europe / Radio Liberty“) straipsnį „Lėta mirtis Kazachstano branduolinių bandymų žemėje“ („Slow Death In Kazakhstan’s Land Of Nuclear Tests“, 2011) kūrusiems žurnalistams pasakojo penkiasdešimtmečiu ūkininku Aikenu Akimbekovu įvardytas žmogus.

Pasak straipsnio autorių, šis respondentas esą kilęs iš kaimo, šalia kurio telkšojęs ežeras, susiformavęs po vieno branduolinio bandymo (XX a. septintojo dešimtmečio viduryje). Anot respondento, tame telkinyje negyvenančios jokios būtybės, o vėjui papūtus iš tos pusės, žmonėms darosi bloga.

Sovietų Sąjungos valdžia veikiausiai nutuokė, kokį poveikį aplinkai ir jos žmonėms gali turėti branduolinių ginklų bandymai, tačiau nei SSRS, nei Rusijos Federacijos, nei Kazachstano valdovai iki pat šių dienų dėl to pernelyg nesuko sau galvos. Juk visame pasaulyje netoli cheminių ar branduolinių ginklų poligonų gyvenantys žmonės susiduria su panašiomis problemomis, o ir reikalų, besibaigiant 1949 m. vasarai, SSRS valdžia turėjo rimtesnių.

Sovietų Sąjungos valdžia veikiausiai nutuokė, kokį poveikį aplinkai ir jos žmonėms gali turėti branduolinių ginklų bandymai, tačiau nei SSRS, nei Rusijos Federacijos, nei Kazachstano valdovai iki pat šių dienų dėl to pernelyg nesuko sau galvos.

Artėjant 1949 m. gruodžiui, sovietų nomenklatūra ruošėsi didingai atšvęsti Kremliaus šeimininko Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) gimtadienį ir priimti ypatingą svečią, kurio valstybė prieš keletą mėnesių (1949 m. spalio 1 d.) paskelbė apie proletariato revoliucijos šalininkų pergalę savame krašte.

Mao Zedongas (1893–1976) buvo giliai komunizmo idealais įtikėjusi asmenybė, o savo gebėjimu manipuliuoti masėmis bei pavieniais asmenimis niekuo nenusileido Josiui.

Jis buvo ciniškas ir gudrus, tačiau net ir Mao galvoje buvo tokių „buržuazinių“ ir „feodalinių“ reliktų, kurių jis nesugebėjo išrauti iš savo makaulės. Vienas jų – sena kinų nuostata, vykstant į svečius arba svarbius susitikimus, atsigabenti dovanų.

Pasakojama, kad vykdamas pas potencialų geopolitinį partnerį, Mao atsivežė daugybę įvairiausių gėrybių bei kelis vagonus ryžių, tačiau žymiajam žvirblių medžiotojui pakvietus sovietinius nomenklatūrininkus pas save į vagoną vaišėms, Molotovų patriarchas Viačeslavas Michailovičius (1890–1986) jų atsisakė.

Viačeslavo įžeistas Mao į Maskvą vyko ne vien tam, kad pagerbtų vyresnį psichopatą įžengimo į aštuntą dešimtį proga. Jis tikėjosi, kad Josius sutiks įtvirtinti naujosios Kinijos valdžios ir sovietų santykius „draugystės, sąjungos ir savitarpio pagalbos“ sutartimi, tačiau per pirmąjį susitikimą abu lyderiai vienas į kitą žiūrėjo gana įtariai ir šaltai.

Po šios akistatos jie išsiskyrė, ir kinų žvirblininkui teko kelias savaites laukti Maskvoje.

1949 m. gruodžio 21 d. Mao kartu su visa sovietų aristokratijos grietinėle susirinko į Josiaus gimtadienio minėjimą Didžiajame teatre (rus. „Bolšoi teatr“). Šventė savo iškilmingumu, prabanga ir gausiomis „sektantų“ gretomis niekuo nenusileido į sostą pretenduojančio karališkosios šeimos nario vedyboms, tačiau kino nuotaika jau buvo negrįžtamai sugadinta.

Matyt, Mao taip ir būtų išsikraustęs iš proto Maskvoje nuo laukimo ir būsimų derybų, jeigu jam į pagalbą nebūtų atvykęs bendražygis Zhou Enlai (1898–1976).

Praėjus keliems mėnesiams nuo sovietų ir kinų pakto sudarymo (1950 m. vasario 14 d.), 1950 m. birželio 25 d., su dabartinio diktatoriaus seneliu Kim Il Sungu (1912–1994) siejami šiaurinės Korėjos pusiasalio dalies komunistai pradėjo puolimą prieš piečiau susitelkusius savo tautiečius.

Šiauriečių pergalė atrodė ranka pasiekiama, tačiau 1950 m. rugsėjo 15 d. vakarinėje pusiasalio dalyje išsilaipino Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkai, ir komunistai buvo priversti trauktis.

Šiuo metu yra žinoma, kad Kimų dinastijos patriarchas kreipėsi į Josių paramos ir Kremliaus šeimininkas šią pažadėjęs, tačiau tuo pat metu „gudriai“ permetęs visą atsakomybę ant Mao ir Kimo pečių. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai vis stūmė komunistus link Kinijos Liaudies Respublikos sienos, ir Mao, nesulaukęs jokios rimtesnės Josiaus paramos, buvo priverstas įtraukti savo žmones į pusiasalyje vykstančias kovas (1950 m. spalį).

Kinai išstūmė amerikiečius iš šiaurinės pusiasalio dalies, tačiau netrukus karas pasiekė aklavietę ir nė viena pusė nebegalėjo paremti iniciatyvos.