„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie karą Ukrainoje ir Amerikos įtaką karui ir visam pasauliui kalbėjo ambasadorius, signataras Vytautas Plečkaitis (toliau – V. P.) ir profesorius Tomas Janeliūnas (toliau – T. J.)
– Ar baigsis karas 2026-aisiais?
– V. P.: Paskutinis Ukrainos prezidento susitikimas su Donaldu Trumpu lyg ir davė nedidelę viltį, kad kažkas bus pozityvaus tuose santykiuose. Kai amerikiečiai sutars su ukrainiečiais, bus galima susitarti ir su rusais. D. Trumpas yra labai rusams neabejingas žmogus. Be to, kita vertus, tai yra susitarimai tarp D. Trumpo ir Vladimiro Putino, kurių mes nežinome ir kurie nebuvo viešinami.
Susitikimo Aliaskoje metu jie kalbėjo labai ilgai ir net buvo atsisakyta vertėjų – vertėjavo Jurijus Ušakovas. Tai buvo gana slaptas ir tik juos liečiantis susitikimas. Jau tiems žmonėms, kurie turėtų žinoti, kas ten darosi, nėra aišku, kas ten vyko. Labai daug vietos palikta spėlionėms.
Kai kalbame apie Ameriką ir D. Trumpą, labai daug nežinomųjų. Nors Amerika mums žinoma šalis – daug žmonių ten važiuoja, vyksta prekyba – ši šalis dabar yra kitokia. Ji keičiasi ir keičia pasaulį.
– Kokį pasaulį nori matyti D. Trumpas?
– V. P.: Jis nori matyti pasaulį, kuriame dominuotų jis pats, o tik po to – Amerika. Amerika neužsidaro. Tiesiog D. Trumpas, kaip stipriausios pasaulio valstybės prezidentas, atsirenka, su kuo jam naudinga prekiauti ir bendrauti. Jis žmones arba valstybes skirsto į tas, kurios kažką reiškia ir duoda, iš kurių galima išpešti naudos, gauti kuo didesnį pelną.
D. Trumpas, kaip stipriausios pasaulio valstybės prezidentas, atsirenka, su kuo jam naudinga prekiauti ir bendrauti. Jis žmones arba valstybes skirsto į tas, kurios kažką reiškia ir duoda, iš kurių galima išpešti naudos, gauti kuo didesnį pelną.
Jis ne šiaip prezidentas, bet ir verslininkas. Verslas jam gana sėkmingai sekėsi – jis tapo milijardieriumi, o jo komandoje taip pat vyrauja milijardieriai. Normalu, kad jų požiūris į kitas valstybes yra atitinkamas. Negalima sakyti, kad Amerika izoliuojasi – ji tiesiog pasirenka kitus partnerius.
Su rusais buvo visiems sunku, bet D. Trumpas galvoja, kad jam su rusais išdegs, kad sudarys tą verslo sandorį, kuris bus naudingas ir jam, ir rusams.
– Ar tiesa, kad V. Putinui nenaudinga pabaigti karą?
– V. P.: V. Putino Rusija silpsta. Nežinia, kokia pajėgi ji gali būti toliau kariauti. Jos jėgos silpsta, ekonomika yra prastoje situacijoje. Žinoma, jos visiškai negalima nuvertinti – tai didžiulė valstybė su dideliais resursais. Resursų požiūriu ji tikrai geresnėje padėtyje nei Ukraina, kuri, pavyzdžiui, žmogiškųjų resursų turi ne tiek ir daug.
Kita vertus, Ukraina be europiečių paramos, be ginklų tiekimo, vargu ar atsilaikytų. Pagrindinis susidūrimas vyksta tarp Europos ir Ukrainos, Rusijos ir, aišku, D. Trumpo. Jis sako, kad nori būti tarpininku, bet iš tikrųjų labai dažnai stovi Rusijos pusėje. Politikoje dabar labai sudėtinga situacija ir sunku paaiškinti, kodėl taip yra, todėl daugiausia apsiribojama spėlionėmis.
– Ar 2026-aisiais sulauksime D. Trumpo žadėtos taikos Ukrainoje?
– T. J.: Tai vienas iš svarbiausių klausimų šiuo metu. Manau, kad galime turėti gana rimtą tikimybę, jog bent jau laikinos paliaubos Ukrainoje gali būti užfiksuotos. Kol kas ženklai, kuriuos rodo Maskva ir V. Putinas, rodo, kad jie tikrai nėra linkę nusileisti daliniams sprendimams, kurie netenkintų jų svarbiausių interesų.
Esminis interesas – galiausiai užvaldyti Ukrainą, jei ne karine prasme, tai bent jau politine. Tačiau gali būti, kad 2026-aisiais Rusija vis ryškiau susidurs su savo problemomis tęsiant karą, ir tai gali tapti pagrindiniu pretekstu bent jau laikinoms paliauboms.
Šios paliaubos, matyt, būtų naudojamos tam, kad Rusija galėtų persigrupuoti, sumažinti resursų švaistymą ir galbūt pereiti nuo karinių sprendimų prie politinių. Tai būtų planas ruoštis galimiems politiniams pokyčiams Ukrainoje – turiu omenyje rinkimus, bandymus kelti sumaištį, tikintis, kad po rinkimų šalyje kils chaosas. Tokia situacija galėtų būti išnaudota, kad nepatenkinti žmonės išsakytų karo metu sukauptas nuoskaudas, o tai politiškai prasiveržtų visai kitomis formomis.
Tai galėtų tapti terpe Rusijai imtis kitokių metodų, bet siekti to paties tikslo – kad Ukraina galiausiai, Rusijos supratimu, pilnai patektų į jos kontrolę.
– Kam tas dvaro puolimas Valdajuje buvo sugalvotas? Kaip jums atrodo?
– T. J.: Manau, kad tai buvo tikslingai nukreipta į D. Trumpo emocijų manipuliavimą. Gana aišku, kad D. Trumpas V. Putiną laiko neliečiamu – vienu iš trijų pasaulio lyderių, kuriems galima viskas. Net tokie netikri pranešimai apie ukrainiečių bandymus kažką padaryti V. Putinui, manau, gali sukelti D. Trumpui dar didesnį emocinį priešiškumą Ukrainos prezidentui ir šalies piliečiams.
Liūdniausia, kad tos emocinės manipuliacijos rusams labai sekasi. JAV dabar turime lyderius, kuriais lengva manipuliuoti – jie psichologiškai nėra stabilūs ir trumpuoju laikotarpiu reaguoja į tai, kas vyksta čia ir dabar.
JAV dabar turime lyderius, kuriais lengva manipuliuoti – jie psichologiškai nėra stabilūs ir trumpuoju laikotarpiu reaguoja į tai, kas vyksta čia ir dabar.
Ši situacija iš tiesų nepalanki Ukrainai, bet stebėtinai ukrainiečiams pavyksta visus metus palaikyti balansą visiškai psichologiškai nepalankioje atmosferoje.
Kaip bebūtų, pokyčiai fronte nėra įspūdingi. Ukrainiečiai paneigia rusų kalbas, kad šie tuoj viską užbaigs. Tai irgi rodo, kad politiškai jiems vis dar sekasi išlaikyti JAV – jei ne kaip pagrindinį rėmėją ar sąjungininką, tai bent jau ne kaip priešininką.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
