Šiais metais pasaulyje netrūko įvairių įvykių. Iš postų traukėsi karaliai, buvo renkami parlamentai ir prezidentai. Vis dėlto 2014 m. – karų ir konfliktų metai. Ukraina, Palestina, Sirija, Irakas, Libija – šiose šalyse liejosi ir liejasi kraujas. Ir vargu ar greitai šiuose regionuose įsivyraus taika.

Šiais metais pasaulyje netrūko įvairių įvykių. Iš postų traukėsi karaliai, buvo renkami parlamentai ir prezidentai. Vis dėlto 2014 m. – karų ir konfliktų metai. Ukraina, Palestina, Sirija, Irakas, Libija – šiose šalyse liejosi ir liejasi kraujas. Ir vargu ar greitai šiuose regionuose įsivyraus taika.

Valstybių dezintegracija?

Ukrainoje dar pernai kilusi politinė krizė sukėlė didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ginkluotą konfliktą Europoje.

Nors Ukrainos vyriausybė ir Rytų Ukrainos separatistai metų pabaigoje susitarė nutraukti ugnį, paliaubos – trapios. Maža to, vadinamosios Donecko ir Luhansko "liaudies respublikos" jau skelbiasi atsiskyrusios nuo likusios Ukrainos.

Birželio mėnesį džihadistų judėjimas "Islamo valstybė" (IS), surengė žaibišką puolimą Irako šiaurėje. IS užgrobė kontrolę didžiulėje teritorijoje ir paskelbė kalifatą Irake ir Sirijoje.

Libijoje po ilgamečio šios šalies diktatoriaus Muamaro al Gaddafi nuvertimo įsiviešpatavo chaosas. Tik vieninteliame Egipte įsivyravo sąlyginė ramybė – valdžios vadelės grįžo kariuomenei į rankas, nors ir čia neišvengta kruvinų išpuolių.

JAV Taikos instituto ir Wilsono centro darbuotoja Robin Wright sakė, kad valstybių sienų klausimas – vienas aktualiausių šiuo metu. "Ar Irakas ir Sirija kada nors galės būti atgaivinti su mūsų dienų, šiuolaikinėmis sienomis – geras klausimas?" Pasak R.Wright, Libija, Irakas, Sirija, Saudo Arabija ir Jemenas gali suskilti į iš viso keturiolika šalių – pavyzdžiui, kad Irako ir Sirijos šiaurėje gali atsirasti Kurdistanas, taip pat susidaryti "Sunistanas" ir "Šiistanas". Anot ekspertės, šiuos pokyčius buvo galima įžvelgti dar iki IS puolimo Sirijoje ir Irake.

R.Wright taip pat atkreipė dėmesį į "pasireiškusias politines jėgas šalyse, kurios nebuvo pasiruošusios arba pajėgios istoriniams pokyčiams, ypač Libijoje".

Geografas Michelis Foucher teigė, kad pasaulyje randasi zonų, kuriose valstybės neveikia. "Esama tokių zonų, kur valstybė neveikia; kur įsiveržė daugiau ar mažiau organizuotos grupuotės", – tvirtino Paryžiuje dirbantis geografas.

Daramo universiteto Sienų tyrimo centro direktorius Philipas Steinbergas pabrėžė, kad sienų keitimo istorija yra labai sena.

"Kalbant apie platesnius sisteminius pokyčius, net jeigu žvelgiame į iš pažiūros radikaliausią pavyzdį – "Islamo valstybę" – atrodo stulbinama, kad jie save vadina islamo "valstybe", – pabrėžė ekspertas.

Referendumai, rinkimai, atsistatydinimai

Tiesa, būta taikių bandymų pakoreguoti valstybių sienas – Škotijos nacionalistams pavyko surengti istorinį referendumą dėl atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos. Tiesa, jiems nepavyko išstoti iš Jungtinės Karalystės – daugelis regiono gyventojų balsavo už sąjungos išlaikymą.

O Ispanijos vyriausybė katalonų ketinimus surengti atsiskyrimo balsavimą užblokavo teisme. Madridas teigė, kad Ispanijos konstitucija draudžia regionams atsiskirti, todėl katalonų balsavimas – neteisėtas. Bet katalonai atkirto, kad ambicijų atsisakyti neketina.

Tiesa, ispanus labiau domino karališkosios šeimos peripetijos. Apie savo pasitraukimą į pensiją paskelbė karalius Jonas Karolis.

Monarchas sostą užleido vyriausiajam sūnui Felipei. Jonas Karlas valdė Ispaniją nuo 1975 m. Karaliumi jis tapo po diktatoriaus Francisco Franko mirties. Nors valdymo pradžioje buvo populiarus, nes įtvirtino Ispanijoje demokratinę santvarką, vėliau karalius paskendo įvairiuose skandaluose. Daugelis ispanų palaikė šį sprendimą.

Ukraina, nepaisant sudėtingos situacijos šalies rytiniuose regionuose, išsirinko parlamentą ir prezidentą.

Šalies vadovu tapo Petro Porošenka – Šokolado baronu vadinamas vietos oligarchas, kuriam priklauso didžiausia Ukrainos konditerijos įmonė "Roshen".

Politinėje Ukrainos virtuvėje šis veikėjas sukosi pastaruosius šešiolika metų, tiesa, užėmė ne ypač aukštas pareigas, nors jo turtas vertinamas nuo 1,3 iki 1,6 mlrd. JAV dolerių. P.Porošenkos pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose į politikos užkulisius nustūmė Dujų princese pravardžiuojamą Juliją Tymošenko.

Politikė, nors po buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo buvo paleista iš kalėjimo, politinės įtakos nesusigrąžino.

Turkijoje šalies prezidentu buvo išrinktas ilgametis šalies ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoğanas. Jis prezidento poste pakeitė bendražygį Abdullah Gülą. Dar vadinamas Turkijos sultonu, politikas netrukus išplėtė šalies vadovo įgaliojimus.

Brazilijoje šalies prezidente nedidele balsų persvara buvo perrinkta Dilma Roussef, o Afganistane valdžią pasidalijo du įtakingiausi šalies politikai – Abdullah Abdullah ir Ashrafas Ghani. Pirmajam teko postas, prilygstantis šalies ministro pirmininko įgaliojimams, o antrasis tapo ilgamečio šalies vadovo Hamido Karzai įpėdiniu.

Europos Parlamento (EP) rinkimuose sužibėjo euroskeptiškos partijos.

Prancūzijoje pirmą vietą rinkimuose į EP užėmė dešinysis Prancūzijos liaudies frontas, nušluostęs nosį valdantiesiems socialistams, kurie rinkimuose tenkinosi trečiąja vieta. O Didžiojoje Britanijoje rinkimus laimėjo euroskeptiška UKIP partija.

Ši politinė jėga surinko daugiau nei 25 proc. balsų, aplenkdama ne tik valdančiuosius konservatorius, tačiau ir pagrindinę opozicinę Leiboristų partiją. Graikijoje triumfavo kraštutine kairiąja vadinama "Syriza" partija, o Danijoje – prieš islamą ir imigraciją pasisakanti Liaudies partija. Švedai pirmąsyk į EP delegavo feministinę partiją.

Po parlamento rinkimų Latvijoje šalies politikams sunkiai sekėsi sudaryti naująją valdančiąją koaliciją. Vis dėlto po ilgų derybų trims centro dešiniosioms politinėms jėgoms pagaliau pavyko susitarti, o rinkimus laimėjęs "Santarvės centras" liko opozicijoje.

Nelaimės ir žūtys

Šiais metais gyvybės karštuosiuose pasaulio taškuose neteko tūkstančiai žmonių – tarp jų dešimtys žiniasklaidos atstovų.

Išpuoliai prieš žurnalistus darėsi vis barbariškesni, ypač padaugėjo pagrobimų. Apie tai paskelbė metinę ataskaitą parengusi "Reporteriai be sienų" (RSF) organizacija.
Per pastaruosius metus dėl savo darbo buvo nužudyti 66 reporteriai. Tai kiek mažiau nei 2013 m. – 71 reporteris, tačiau pagrobimų skaičius pašoko iki 119.

33 žurnalistai buvo pagrobti Ukrainoje, 29 – Libijoje, 27 – Sirijoje. Iš pagrobtųjų apie 40 tebėra įkalinti. "Vietos žurnalistai moka didžiausią kainą, jie sudaro 90 proc. pagrobtųjų, – buvo pabrėžiama ataskaitoje. – Iš 22 žurnalistų, kuriuos šiuo metu laiko ginkluotos grupuotės Sirijoje, šešiolika yra sirai. Visi aštuoni žurnalistai, kurie šiuo metu laikomi įkaitais Irake, yra irakiečiai."

Ypač pavojinga buvo dirbti Ukrainoje, taip pat Libijoje ir kituose Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionuose.

IS kovotojai dviem žurnalistams – Jamesui Foley ir Stevenui Sotloffui – nukirto galvas. Tai – vienas barbariškiausių išpuolių prieš žiniasklaidos atstovus. Pasak RSF ataskaitos, nuo 2005 m. iš viso buvo nužudyta 720 reporterių.

Tūkstančius civilių aukų nusinešė Izraelio organizuota karinė kampanija Gazoje. Pretekstu karinei operacijai tapo "Hamas" į Izraelio teritoriją paleistos šimtai raketų.
Tuo pat metu Ukrainoje, netoli Luhansko miesto, kaip spėjama, rusiška priešlėktuvine sistema "Buk" buvo numuštas keleivinis "Malaysian Airlines" laineris, kuriuo iš Nyderlandų į Malaiziją skrido 280 keleivių ir penkiolika įgulos narių.

Paniką pasaulyje sukėlė Ebolos viruso protrūkis Vakarų Afrikoje. Regione Ebolos epidemija pasiglemžė tūkstančius žmonių gyvybių, laimė, pasak sveikatos specialistų, šių metų pabaigoje viruso plitimą pavyko pažaboti.

Nepasisekę projektai

Šiais metais Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija pagaliau sukirto rankomis dėl vadinamosios Eurazijos sąjungos.

Tačiau Rusija, reaguodama į sankcijas, kurias Maskvai paskelbė Vakarų šalys, vienašališkai įvedė sankcijas Vakarų valstybėms, kas sukėlė trintį tarp Maskvos, Minsko ir Astanos. Rusijos sąjungininkės sankcijų Vakarų šalims nepaskelbė.

Vakarų spaudimas Rusijai privertė Maskvą atsisakyti "Pietų Srauto" ("South Stream") dujotiekio projekto, turėjusio sujungti Rusijos vamzdynus su Vidurio Europos. Dujotiekis būtų leidęs Rusijai eksportuoti dujas į Europą aplenkiant Ukrainą, tačiau, Rusijos vadovų teigimu, Bulgarijos sprendimas sustabdyti dujotiekio projektą, taip pat ES ir JAV spaudimas lėmė, kad šis projektas toliau nebebus vystomas.