2024-ŲJŲ EUROPOS STRATEGAI: SKAMBŪS SUGRĮŽIMAI IR NEPAILSTANTYS MISIONIERIAI

Naujieji metai nežada būti lengvesni: ant Europos slenksčio tęsiasi du karai, laukia nenuspėjami rinkimai ir vis aštresnė ideologijų kova. Sudėtingais laikais iškyla, o kartais tiesiog sugrįžta esmines situacijas lemiantys veikėjai.

Briuselio numylėtinis

Baigiantis metams leidinys „Politico“ pristatė savo galios reitingą – kasmetį sąrašą asmenų, kurie skatina diskusijas ir priima svarbiausius sprendimus Europoje. Šįkart veiksmas sukasi aplink pagrindinę temą: ar Europos nuosaikioms jėgoms pavyks atstumti tuos, kurie kadaise buvo užribyje, bet dabar kelia grėsmę tradiciniams valdytojams?

Kaip ir kasmet, „Politico“ apžvalgininkai ES įtakinguosius suskirstė į tris grupes: vykdytojus, kuriems kliuvo sudėtingų misijų bagažas; svajotojus, kurie skatina diskusijas keliančias idėjas; trikdytojus – tuos, kurie netikėtais būdais gali pakeisti nusistovėjusią žaidimo trajektoriją. Kiekvienoje grupėje atrinktos devynios asmenybės, tačiau virš jų visų stovi jokiai kategorijai nepriklausantis įtakingiausias veikėjas.

Šiemet šį titulą „Politico“ apžvalgininkų komanda skyrė naujajam Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui. Šią nominaciją apibrėžia iliustratyvi frazė: permainų vėjas. Du dešimtmečius dėl Lenkijos sielos kovojo skirtingose pusėse stovintys D. Tuskas ir paskutinį mūšį pralaimėjęs konservatyviosios partijos Teisė ir teisingumas (PiS) lyderis Jaroslawas Kaczyńskis. Po aštuonerių metų su PiS šalis artėja prie naujojo D. Tusko amžiaus.

Be jokios abejonės, proeuropietiškos, Briuselio naratyvus atkartojančios ir kartu formuojančios „Politico“ komandos vertinimu, D. Tusko pasirodymas penktos pagal gyventojų skaičių ES valstybės parlamento rinkimuose buvo iš tiesų įspūdingas. Leidinio žodžiais, tai vilties šlakelis viso žemyno centristams, kurie su neviltimi stebėjo, kaip jau kurį laiką populistinės jėgos iš pakraščių vis sugebėdavo pasiekti valdžios olimpą.

Tiesa, D. Tusko pergalė tikriausiai niekur nebuvo švenčiama labiau nei Briuselyje, kur jis yra puikiai pažįstamas ir mėgstamas. Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos 2014–2019 m. jam sukrovė politinių dividendų.

D. Tusko sugrįžimo į valdžią atgarsiai ateinančiais metais galėtų būti jaučiami visoje Europoje. PiS valdymo metais Lenkijos ir Vokietijos santykiai smuko, kai Varšuva pradėjo reikalauti, kad Berlynas sumokėtų daugiau nei 1 trln. eurų karo reparacijų. Lenkijos santykiai su Prancūzija pastaraisiais metais taip pat buvo įtempti, vyriausybei vis priekaištavus prezidentui Emmanueliui Macronui dėl menamų jo pastangų esą vis kaip nors pagelbėti Kremliui.

Transformacija: pradėjusi vadovauti Italijos Vyriausybei, G. Meloni atsikratė euroskeptiškų nuostatų ir nuramino fašizmo sugrįžimo bijojusius jos oponentus užsienyje. / C. Licoppe / Europos Komisija / „Wikipedia“ nuotr.

Europa viliasi, kad, D. Tuskui vėl stojus prie valstybės vairo, ši įtampa atslūgs, o Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos saugumo trejetas galės grįžti prie savo reikalų. Tačiau yra kita pusė – kaip pabrėžia „Politico“, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas veikiausiai neteks vieno svarbiausių savo partnerių. Budapeštas ir Varšuva saugojo vienas kitą vetuodami bandymus pradėti vadinamąją 7 straipsnio procedūrą, kuri sustabdo vyriausybių balsavimo teises ES, kai pažeidžiamos pagrindinės ES vertybės. Nugalėjus J. Kaczyńskį, V. Orbanas Europos viršūnių kuluaruose turėtų jaustis kur kas vienišesnis, nors, tiesa, jis veikiausiai neliks be paramos – juk dar yra ir Slovakija su naujuoju premjeru Robertu Fico.

Dėl D. Tusko perspektyvos lengviau atsikvėpti galės ir Kyjivas. Nors Varšuva per pastaruosius dvejus karo metus tvirtai rėmė Ukrainą, pastaraisiais mėnesiais įtampa dėl Ukrainos žemės ūkio produktų eksporto pasiekė neregėtą lygį, galiausiai peraugo ir į vežėjų blokadą.

Be abejo, D. Tuskas negalės pakeisti Lenkijos per vieną naktį, be to, jam, tikriausiai, teks pakovoti ir su veto teisę turinčiu prezidentu Andrzejumi Duda. Tačiau kitąmet stebėti, kaip savo vaidmenį Europos galios žaidimuose stiprinti užsibrėžusi Lenkija keičia judėjimo trajektoriją, mažų mažiausiai bus įdomu.

Chameleonės žavesys

Vykdytoja šįkart karūnuota Italijos premjerė Giorgia Meloni. Jos politinė pergalė praėjusiais metais lyg lengvas šiurpas nuvilnijo centristų visame žemyne ir už jo ribų nugaromis. Briuselio viršūnės baiminosi postfašistinės politinės jėgos šleifą nešančios partijos narės užmojų. Kyjivas ruošėsi scenarijui, kad Roma galbūt flirtuos su Maskva ir trukdys sankcijų priėmimui. Tačiau praėjus metams, kai G. Maloni tapo trečios pagal dydį ES ekonomikos lydere, ji neišpildė šių lūkesčių ir subūrė reikšmingą gerbėjų klubą.

D. Tuskas negalės pakeisti Lenkijos per vieną naktį, be to, jam, tikriausiai, teks pakovoti ir su veto teisę turinčiu prezidentu Andrzejumi Duda.

Namuose G. Meloni ėmėsi stiprinti ministro pirmininko galias, aršiai kovojo su imigracija, įsakė vietos valdžios institucijoms neberegistruoti tos pačios lyties porų kaip tėvų, kriminalizavo surogatinę motinystę ir įvedė daugybę politikos priemonių, kurios turėjo pagerinti mažai uždirbančių moterų skaičių, nors, kaip pastebi kai kurie ekspertai, ir kyla klausimų, ar jos iš tikrųjų buvo efektyvios.

Tačiau užkietėjusi „Žiedų valdovo“ gerbėja, kuri, vos įkopusi į trečią dešimtį, anuomet populiariuose interneto pokalbių kambariuose save vadino mažuoju itališko tinklo drakonu, per pastaruosius metus valdžioje pasikeitė. Nors anksčiau ragino Italiją atsisakyti euro valiutos ir ne kartą taikėsi į biurokratus Briuselyje, šiandien G. Meloni gerai sutaria su Europos Komisijos (EK) pirmininke Ursula von der Leyen, netgi glaudžiai bendradarbiauja su ja ir kol kas Nyderlandų ministro pirmininko pareigas tebeeinančiu Marku Rutte – partneriai mėgina sudaryti migrantų atvykimą apriboti turintį svarbų susitarimą su Tunisu.

G. Meloni – žavinga chameleonė. Stilingo kirpimo italų dizainerių siūdintais kostiumais, aukštakulniais ir užtikrinta eisena pastaraisiais metais ji skrodė tarptautinės arenos lyderių priėmimų erdves ir spaudė rankas tokiems žaidėjams kaip Volodymyras Zelenskis ar Joe Bidenas. Ji buvo viena iš Vakarų lyderių, demonstravusių nepajudinamą paramą Ukrainai per savo vizitą Kyjive. Gegužės mėnesį Didžiojo septyneto (G7) viršūnių susitikime Japonijoje G. Meloni maloniai nustebino JAV pareigūnus savo troškimu užmegzti tvirtus santykius su J. Bidenu. Po dviejų mėnesių ji apsilankė Baltuosiuose rūmuose, kur buvo pasitikta su visais VIP kategorijai įprastais ritualais. Be to, G. Meloni ištraukė Italiją iš Kinijos juostos ir kelio iniciatyvos.

Žinoma, ne viskas ėjosi it sviestu patepta: šių metų pradžioje dviem Rusijos pokštininkams, apsimetusiems Afrikos Sąjungos pareigūnais, ji pasakojo, kad Europos lyderiai esą yra pavargę nuo karo Ukrainoje. Tačiau G. Meloni toli gražu ne vienintelė aukšto rango politikė, patekusi į tokią situaciją: buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir buvęs Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Borisas Johnsonas taip pat buvo apgauti.

Kitais metais G. Meloni gali sulaukti daugiau staigmenų, kadangi vyks Europos Parlamento rinkimai. Italijos premjerė ES lygiu yra Europos konservatorių ir reformistų partijos – politinės šeimos, kuriai priklauso ir Lenkijos PiS, ir kraštutiniai dešinieji Švedijos demokratai, prezidentė.

Nepasiduodantys komplikacijoms

Vykdytojų sąrašo antroje vietoje puikuojasi Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen, pirmoji vokietė, užėmusi šias pareigas nuo 1967-ųjų, kai Walteris Hallsteinas paliko šį postą. Ji sukaupė precedento neturinčią galią ir kompetenciją, nes vadovavo blokui per epochą apibrėžiančias krizes. Gali būti, kad kitais metais, ES perskirstant aukščiausias pareigas, EK karalienė U. von der Leyen turės pavydėtiną pasirinkimą: pasilikti Berlaymonte dar penkerių metų kadencijai arba pasiduoti J. Bideno viliotiniui ir tapti NATO generaline sekretore.

Greta U. von der Leyen rikiuojasi Prancūzijos prezidentas E. Macronas, kuris šiemet tarsi viesulas siautėjo įstatymų leidybos srityje. Siekdamas modernizuoti Prancūziją ir sustiprinti jos ekonomiką, E. Macronas priešinosi Vokietijai dėl branduolinės energetikos ir vyriausybės išlaidų klausimų, stūmė nepopuliarias darbo ir pensijų, migracijos reformas, atlaikė kelis mėnesius trukusius protestus ir atsinaujinusio Geltonųjų liemenių judėjimo grėsmę.

Tarp vykdytojų minimas ir Andryjus Yermakas, kai kuriuose sluoksniuose žinomas kaip Kyjivo žaliasis kardinolas. Kodėl žaliasis? Todėl, kad A. Yermakas yra V. Zelenskio, kurio pavardė siejama su Rytų slavų kalbos žodžiu „žalia“, biuro vadovas. Taip pat todėl, kad jis turi įprotį dalyvauti fotosesijose vilkėdamas karinės kilmės chaki spalvos drabužius, kuriuos išpopuliarino jo viršininkas.

2024-aisiais V. Zelenskis gali susidurti su sudėtinga perrinkimo kampanija ir užsitęsusios invazijos perspektyva, kuri griauna visuomenės moralę namuose, jau nekalbant apie Artimųjų Rytų krizę, atitraukiančią Ukrainos rėmėjų iš Vakarų dėmesį. Šiame fone A. Yermakas taps vis svarbesnis kaip prezidento sandorių sudarytojas ir tikrasis šokų amortizatorius.

Toliau vykdytojų sąraše aukštą poziciją išlaiko mediatoriaus tarptautinių krizių akivaizdoje vaidmenį prisijaukinti sugebėjęs Turkijos prezidentas Recepas Tayypas Erdoganas; etatinis eurokomisaras Marošas Šefčovičius, šįkart gelbstintis Žaliąjį susitarimą, kurį dėl politikos namų arenoje Nyderlanduose paliko vienas iš susitarimo dizainerių Fransas Timmermansas; Prancūzijos prezidento kėdę užimti šįkart realių šansų turinti Marine Le Pen; lūkesčių ir bazinių palūkanų normų vadybininke praminta Europos Centrinio Banko vadovė Christine Legarde;  opozicijoje (bent jau kol kas) esančią JK Leiboristų partiją transformavęs jos lyderis Keiras Starmeris.

V. Putino bankininkė

Koks trikdytojų sąrašas be rusiško konteksto? Šįkart didžiausia trikdytoja tapo Elvira Nabiullina – aukščiausios klasės technokratė, padedanti nepaliaujamai suktis Rusijos prezidento Vladimiro Putino karo mašinai. Per dešimtmetį, kai sėdėjo prie Rusijos centrinio banko vairo, V. Nabiullinos vanagiška pinigų politika ne kartą išgelbėjo rublį ir išlaikė šalies ekonomiką. Tačiau V. Nabiullinos iškilimas buvo mažai tikėtinas – ji yra etninių totorių iš Ufos, miesto Rusijos Baškirijos Respublikoje, esančio už daugiau nei 1 000 km nuo Maskvos, dukra.

Kukli pradžia nesulaikė jos nuo tapimo pirmąja moterimi, vadovaujančia tuo metu dar Didžiojo aštuoneto (G8) šalies centriniam bankui. Ji išgelbėjo Rusijos ekonomiką 2014-aisiais, kai V. Putinas aneksavo Ukrainos Krymą, sumaniai padidindama palūkanų normas ir pradėdama reformas. Kritus rublio kursui ir gerokai įsibėgėjus infliacijai, E. Nabiullinos intervencija, kurios metu Rusija taip pat sukūrė savo mokėjimų sistemą, šimtų svyruojančių bankų uždarymas ir galiausiai sukaupti didžiuliai rezervai pelnė jos kolegų iš užsienio susižavėjimą.

Daugybė žinovų iššifravo E. Nabiullinos laidotuvių stiliaus absoliučiai juodą aprangą po 2022 m. V. Putino invazijos į Ukrainą kaip subtilią jos vidinio nepasitenkinimo užuominą. Tačiau jos tariamas nepritarimas tuo ir baigėsi. Tie, kurie kadaise žavėjosi šia 60-mete, dabar jaučia nusivylimą jos vaidmeniu, palengvinant masinę mirtį ir naikinimą. Vakarams bandant išstumti Rusiją iš pasaulio finansų rinkų ir užgniaužti jos prieigą prie grynųjų pinigų ir technologijų, kurių jai reikia žiauriai invazijai, V. Nabiullina sugebėjo atmušti šias strėles: ji atsuko išlaidų čiaupus ir rado būdų subalansuoti ekonomiką.

Kol kas tokia taktika veikia: Tarptautinis valiutos fondas (TVF) neseniai prognozavo, kad Rusijos ekonomika šiemet augs 2,2 proc., nors vasarį prognozės buvo gerokai kuklesnės – 0,7 proc. Tačiau kiti metai atneš naujų iššūkių V. Nabiullinai, nes Rusija ir toliau susiduria su didėjančiomis ilgalaikio karo išlaidomis: griežtinamos sankcijos, vyksta protų nutekėjimas, fiksuojamas nepastovumas žaliavų rinkose, svyruoja rublio kursas ir kyla infliacija.

2024-aisiais V. Zelenskis gali susidurti su sudėtinga perrinkimo kampanija ir užsitęsusios invazijos perspektyva, kuri griauna visuomenės moralę namuose.

Trikdytojų armija

Ne mažiau glumina ir kiti „Politico“ sąrašo trikdytojai, pavyzdžiui, Katalonijos separatistų lyderis Carlesas Puigdemont’as. Praėjus šešeriems metams po neteisėto referendumo dėl atsiskyrimo, C. Puigdemont’as įsitvirtino kaip Ispanijos politikos karalius ir naujo žemės drebėjimo priežastis.

Kai liepą vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose socialistas ministras pirmininkas Pedro Sánchezas beviltiškai troško paramos iš nedidelių partijų, būtent ištremtasis katalonas padėjo surinkti balsus, kurių taip reikėjo premjerui, kad šis išlaikytų valdžią. Nors ispanai atvirai piktinosi šiuo C. Puigdemont’o ir P. Sanchezo suokalbiu, kelerius metus tremtyje Belgijoje gyvenęs ir europarlamentaro veikla vertęsis revoliucionierius sugebėjo užsitikrinti amnestiją sau ir kai kuriems partneriams. Akivaizdu, kad C. Puigdemont’as vis dar geba daryti įtaką Ispanijos politikai.

Be abejonės, trikdytojų gretose matyti pagalius į ES viršūnių planų įsukamus ratus vis kaišiojantis V. Orbanas, Vokietijos žaliųjų lyderė ir užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, išgarsėjusi savo neįprastai nevokiška ir nepatogiai tiesia kalbėjimo maniera, kuri artimiausių rinkimų metu gali kelti rimtą grėsmę dabartiniam kancleriui Olafui Scholzui.

Tiesa, sąrašą papildė dar keli vokiečiai: įtakingosios Europos liaudies partijos lyderis Manfredas Weberis, siekiantis surinkti balsus iš tų, kurie nusivylė didėjančia migracija ir naujais žaliaisiais įstatymais; kylančios, o kartu ir šiek tiek bauginančios kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) lyderis Björnas Höcke.

Tarp šiemet svarbių ES temų buvo ir bloko plėtros diskusijos. Šiame kontekste skambėdavo ne tik Ukrainos, Moldovos, Vakarų Balkanų šalių, bet ir Sakartvelo vardas. Ir čia vis iškildavo lyg ir nejučiomis koją kišančio buvusio šalies premjero ir turtingiausio kartvelo Bidzinos Ivanišvilio vardas.

Jis pasitraukė iš politikos ir, kaip pats teigia, atsidėjo paprastam gyvenimui dendrologiniame parke prie Juodosios jūros. Tačiau, daugybės stebėtojų vertinimu, trečdalio šalies BVP dydžio turtą sukaupęs magnatas vis dar tampo už virvučių savo įkurtą valdančiąją partiją „Sakartvelo svajonė“. Atrodo, kad jo tikslas skiriasi nuo tų valstybių, kurios minimos kaip ateityje tapsiančios naujomis bloko narėmis. B. Ivanišvilis bando išstumti Tbilisį iš ES laukiamojo į Kremliaus gniaužtus – tai tikras trikdytojas, neabejoja „Politico“.

Briuselio leidinys šioje kategorijoje paminėjo ir lietuvišką pavardę. Prognozuojama, kad ilgus metus sėkmingą karjerą kūrusiai diplomatei iš Lietuvos Jovitai Neliupšienei kitąmet ir vėl netrūks sudėtingų misijų. Būsimoji ES ambasadorė JAV susidurs su iššūkiu stiprinti transatlantinį aljansą, kai ją priimančioji šalis rinks naują prezidentą. Į prezidento postą grįžus seno ES kritiko Donaldo Trumpo šmėklai ir kylant susirūpinimui, kaip tai paveiks Amerikos paramą Kyjivui, artimiausiu metu bus išbandomi ne kartą išbandymus jau atlaikę J. Neliupšienės diplomatiniai gebėjimai.

Įrankis: E. Nabiullinai toliau teks gelbėti Rusijos finansų sistemą. / G. Dukoro / „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.

Maratono bėgikas

Winstonas Churchillis. Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis. Nelsonas Mandela. Kartais atsiranda lyderis, kuris pakeičia istorijos eigą, tačiau ne dėl savo kariuomenės galios ar ekonomikos stiprybės, o dėl savo žodžių galios. Toks lyderis yra Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, įsitikinusi „Politico“ komanda. Ji V. Zelenskį prilygino nepailstančiam maratono bėgikui, neprilygstamam svajotojui.

Vakarams trypčiojant, o Ukrainai ir toliau susiduriant su egzistencine grėsme, V. Zelenskis perėjo nuo pagalbos prašymų prie paskaitų Vakarų šalims.

Jo legenda tapęs vaizdo įrašas „Mes esame čia“, nufilmuotas pirmosiomis karo dienomis prie prezidento biuro Banko gatvėje, jo ikoniškoji frazė „Man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“, kai teko atsakyti į JAV pasiūlymą evakuotis, įkvėpė ukrainiečius toliau priešintis plataus masto Rusijos invazijai. V. Zelenskis kantriai įkalbinėjo, gėdino, maldavo ištisas tautas ir jų lyderius padėti Ukrainai nugalėti blogį. Šios retorinės pastangos pasiteisino – užtikrino finansinę pagalbą ir ginkluotę.

Tačiau 2024-ieji bus sudėtingi. Pasaulį blaško naujas senas karas Artimuosiuose Rytuose; ukrainiečiai išvarginti dvejus metus trukusių mūšių dėl savo teritorijų atgavimo žiaurios Rusijos mėsmalės akivaizdoje; paprasti europiečiai jaučia pragyvenimo išlaidų krizę, kuri grasina pažaboti jų dosnumą žmonėms, atiduodantiems savo gyvybes, kad tik sulaikytų Putino pajėgas.

Vakarams trypčiojant, o Ukrainai ir toliau susiduriant su egzistencine grėsme, V. Zelenskis perėjo nuo pagalbos prašymų prie paskaitų Vakarų šalims – ir jos nebuvo tokios sėkmingos kaip jo ankstesnės pakilios kalbos.

Kitąmet Ukrainoje – nauji prezidento rinkimai. Nors kandidatuodamas į postą 2019-aisiais V. Zelenskis žadėjo jame būti tik vieną penkerių metų kadenciją, pasikeitus aplinkybėms jis kalba ir apie antrąją. Norint surengti balsavimą karo metu, V. Zelenskis, sutikus parlamentui, turėtų pakeisti Ukrainos konstituciją.

Perspektyva kelia didelių klausimų dėl demokratinio teisėtumo: daugumą šalies televizijos kanalų stipriai kontroliuoja vyriausybė, vyrauja cenzūra, milijonai ukrainiečių, pabėgusių nuo karo, lieka užsienyje, o dešimtys tūkstančių karių balsuotų mūšio zonose. Reikėtų įvertinti ir karo laikų balsavimo organizavimo ir užtikrinimo išlaidas.

Tai didžiulės, gal ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Kyla klausimas, ar V. Zelenskis gali tai išspręsti ir kokia kaina.