Griūties daugiau nei dviem mėnesiams po žeme įkalintiems Čilės kalnakasiams pavyko padaryti tai, kas atrodė neįmanoma. Bet 33 didvyrių istorijoje yra ir pilkų pusių.

Liko gilus pėdsakas

Visas pasaulis šlovina juos kaip didvyrius, apipila dovanomis, o prezidentas stipriai spaudžia ranką ir kviečia kartu pažaisti futbolo. Už kiekvieno jų istoriją žiniasklaida siūlo įspūdingus honorarus, leidėjai ketina išleisti apie juos knygas, kino studijos – sukurti filmus. Bet vyrai neskuba detaliai pasakoti savo išgyvenimų, žurnalistams tenka gaudyti kiekvieną jų žodį bandant atkurti tai, kas vyko po žeme.

"Vyras, kurį atgavau, nėra tas pats Mario. Dievas davė mums galimybę pradėti gyvenimą iš naujo. Tai nauja pradžia, nauja galimybė. Tai stebuklas", – sakė išgelbėto kalnakasio Mario Gomezo žmona Lilianet Ramirez. Jie gyvena santuokoje 30 metų, turi keturias dukras ir septynias anūkes bei tikisi sulaukti dar daugiau.

Visi 33 kalnakasiai, išbuvę po žeme 69 dienas, po apžiūros ligoninėje grįžo namo pas artimuosius. Bet siaubingas išbandymas paliko gilų pėdsaką kiekvieno jų sieloje.

"Apskritai jis laikosi gerai, – dienoraštyje, kurio ištraukas paskelbė Didžiosios Britanijos nacionalinis transliuotojas BBC, rašė Omaro Reygadaso dukra Ximena. – Tik kai prisimena pirmąsias dienas po avarijos, jis pradeda verkti ir labai nuliūsta. Vėliau jis vėl suima save į rankas, nuotaika vėl pakyla."

Mirties spąstai

Niekas iš kalnakasių, rugpjūčio 5 d. atėjusių į darbą San Chosės kasykloje, negalėjo net nutuokti, kad čia užtruks kelis mėnesius. Jie dirbo įprastu režimu, kai išgirdo keistą triukšmą kasyklos gilumoje ir pajuto sienų vibraciją.

"Staiga pajutau, kad keičiasi oro spaudimas. Atrodė, kad ausų būgneliai tuojau sprogs, – artėjančio pavojaus akimirką prisiminė kalnakasys Yonni Barriosas. – Supratau, kad prasidėjo kažkas baisaus. Girdėjau, kaip kiti vyrai klykė iš baimės, dauguma buvo visiškai sutrikę."

Po kelių akimirkų pradėjo griūti lubos. Darbininkai per stebuklą spėjo pasislėpti saugiame tunelyje. Po pirmos uolienų griūties, kuri užblokavo pagrindinį kasyklos tunelį, įvyko dar viena ir užblokavo ventiliacijos angas. 33 žmonės atsidūrė mirties spąstuose.

Drėgmė ir karštis

Tačiau jie galėjo dėkoti likimui už tai, kad tinkamu laiku atsidūrė tinkamoje vietoje. Kalnakasiai liko gyvi pasislėpę tunelyje, kur darbininkai paprastai ilsisi ir pietauja, kur yra vaistinėlių. Negausios maisto ir vandens atsargos leido jiems išgyventi pirmąsias savaites.

Tačiau prieglobstį radę kalnakasiai džiaugėsi trumpai. Jų laukė nauji, dar sudėtingesni išbandymai. Temperatūra požeminiame urve siekė 40 laipsnių Celsijaus, oro drėgnumas – beveik 100 proc.

40-metis Raulis Bustosas ir kiti inžinieriaus specialybę turintys kalnakasiai iš karto pradėjo konstruoti kanalus, kad vandenį nukreiptų nuo miegojimo vietų. R.Bustosas ir jaunasis bolivietis Carlosas Mamani sukūrė paprastą vamzdžių sistemą, kad vanduo plautų purvą iš žemiausios urvo vietos ir sunktųsi į žemę.

Kalnakasiams teko gerti statinėse likusį pramoninį vandenį, skirtą sprogdinimams dinamitu. Vyrai pasakojo, kad vandens skonis buvo panašus į naftą, jiems skaudėjo pilvus.

Staugiančios sielos

Baisiausios buvo pirmos 17 dienų požeminiuose spąstuose, kai kalnakasiai buvo atkirsti nuo išorinio pasaulio ir jų galvose knibždėjo mintys apie neišvengiamą mirtį. Siekdami atkreipti viršuje esančių žmonių dėmesį, pirmomis dienomis jie degino padangas, junginėjo sirenas ir sprogdino dinamitą, nors labai bijojo, kad tai gali padėtį tik pabloginti.

Pastangos nenuėjo veltui. Vienas gelbėtojų kolegoms papasakojo, kad girdėjo iš po žemės sklindantį sirenos garsą, bet jie nepatikėjo ir ėmė juokauti, kad staugia žuvusių kalnakasių sielos.

Tačiau grąžtai toliau skverbėsi gilyn, o kalnakasiams teliko būti kantriems ir neprarasti vilties.

Niekiniai daviniai

"Ypač sunkios buvo pirmos 17 dienų, kai gyvenome nežinioje, – prisipažino 23 metų mechanikas Richardas Villarroelis. – Mes ruošėmės ilgai ir kankinamai mirčiai. Tuo metu maisto davinys vienam žmogui buvo pusė šaukšto žuvies konservų per dieną."

Žurnalistų paklaustas, ar kalnakasiams nekilo minčių apie kanibalizmą, R.Villarroelis atsakė, kad niekas apie tai nekalbėjo.

"Tik vėliau pradėjome apie tai juokauti, kai mus jau rado ir blogiausia liko praeityje", – pridūrė vyras.

Kova dėl išgyvenimo

Atsidūrę požeminiuose spąstuose, 33 vyrai ne iš karto sugebėjo rasti bendrą kalbą. Net kelis kartus jie buvo priartėję prie rimto konflikto. Vyrai nenoriai apie tai pasakoja, bet pirmame vaizdo įraše, kurį jie atsiuntė į paviršių, buvo matyti tik 28 kalnakasiai, likę penki sėdėjo atsiskyrę kitame kampe.

Sklando gandai, kad kalnakasiai buvo susiskaldę į tris grupes, buvo ginčų dėl asmeninės erdvės ir darbo metodų, kivirčai peraugdavo į muštynes.

"Pirmos dienos buvo iš tikrųjų siaubingos. Tvyrojo didelė įtampa. Tai buvo kova dėl išgyvenimo", – Didžiosios Britanijos laikraščiui "The Sun" prasitarė išgelbėtas kalnakasys Yonni Barriosas, bet daugiau pasakoti atsisakė.

Pasak brigados viršininko Luiso Urzua, išsigelbėti jiems padėjo viena paprasta aplinkybė: "Reikia tiesiog sakyti tiesą ir tikėti demokratija."

Jau pirmomis dienomis kalnakasiai sutarė, kad visi sprendimai bus priimami balsuojant. Nors L.Uzrua visų buvo laikomas lyderiu, pats vyras teigia, kad lyderiai buvo keli. Sunkiausiomis akimirkomis komandos ramybę ir dvasios stiprybę palaikė 54 metų Jose Henriquezas, buvęs armijos rikiuotės instruktorius ir pamokslininkas. Kalnakasiai jį vadino tiesiog Pastoriumi.

Noras ištrūkti suvienijo

Tie, kurie nemokėjo melstis, išmoko tai daryti. L.Urzua kiekvieną dieną ragino savo vyrus neprarasti drąsos.

"Jis sakė mums: jeigu ras, vadinasi, ras, jeigu ne, vadinasi, toks likimas. Grąžtai buvo labai toli, ir mes nieko nesitikėjome", – pasakojo R.Villarroelis.

Kalnakasiai girdėjo grąžtų skleidžiamą garsą, jis tai artėdavo, tai toldavo. 17-ą dieną po avarijos, kai vyrai jau buvo priartėję prie išsekimo ribos, vienas grąžtas pagaliau pasiekė tunelį.

"Pradėjau šaukti iš laimės, bet netrukus visi nutilome. Supratome, kad dabar gali atsitikti bet kas. Galėjo įvykti nauja griūtis", – pasakojo Y.Barriosas.

Kalnakasiai prikabino raštelį, kad visi gyvi. Užmezgus kontaktą su gelbėtojais atsirado viltis ir ji privertė pamiršti bet kokius nesutarimus, tvirtai susivienyti.

"Noras ištrūkti taip stipriai mus suvienijo, kad greitai išmokome toleruoti vienas kitą, nes kitaip viskas būtų žlugę. Tarp mūsų atsirado tvirti broliški ryšiai, kurių jau niekada nesuardysi", – teigė Y.Barriosas.

Išsvajotos akimirkos kalnakasiams teko laukti dar daugiau nei pusantro mėnesio. Tačiau gyvenimas jau buvo lengvesnis. Per išgręžtus tunelius vyrai gaudavo maisto, medikamentų, per vaizdo kameras bendrauti su gelbėtojais ir artimaisiais.

Spalio 13 d. vienas po kito jie buvo iškelti į paviršių. Kaip laivo kapitonas, paskutinis šachtą paliko brigados viršininkas L.Urzua. Čilės prezidentas Sebastiánas Piñera tvirtai paspaudė jam ranką ir tarė: "Jūsų pamaina baigta."

Kebli padėtis

Namo grįžusiems kalnakasiams atsivėrė jau kitoks gyvenimas. Vyrai tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Permainos jų laukė ir asmeniniame gyvenime.

Ypač į keblią padėtį pateko 50-metis Y.Barriosas – jo paviršiuje laukė ir žmona, su kuria vyras gyveno 28 metus, ir jau dešimt metų turima meilužė. Gelbėtojai pasakojo, kad dėl to kalnakasys net nenorėjo būti iškeltas į paviršių, bet psichologai jį įtikino. Kai jis išėjo iš gelbėjimo kapsulės, pirmoji jam į glėbį puolė meilužė Susana Valenzuela.

Y.Barriosas viešai pareiškė, kad nuo šiol pradės normalų gyvenimą su viena moterimi – meiluže. Jo santuoka esą žlugo dar prieš metus, liko tik sutvarkyti formalumus.

Be to, vyras pasiryžęs toliau dirbti kalnakasiu.

"Aš nebijau vėl leistis po žeme. Po šito aš jau nieko nebijau", – paaiškino jis.

Žmonos ir meilužės

Į panašią padėtį, kaip Y.Barriosas, pateko dar keli kalnakasiai. Dėl vieno pradėjo konkuruoti net keturios moterys: teisėta žmona, dabartinė sugyventinė, prieš metus vaiką nuo jo pagimdžiusi moteris, ir dar viena, tvirtinanti, kad šiuo metu su juo palaiko artimus santykius.

"Tarp moterų buvo daug konfliktų, – pasakojo Raudonojo Kryžiaus darbuotoja Marta Flores, dirbusi Vilties stovykloje, kur rinkosi kalnakasių artimieji ir piligrimai iš viso pasaulio. – Ypač didelis barnis kilo vienoje palapinėje, kur akis į akį susitiko vieno kalnakasio žmona ir moteris, kuri teigė esanti jo meilužė. Mums teko traukti jas į skirtingas puses, nes kitaip jos būtų susimušusios."

Pasak M.Flores, konfliktai dažniausiai kildavo dėl teisės į kompensacijas ir kitokias išmokas.

Spėjo pačiu laiku

Vienaip ar kitaip, likimas kalnakasiams suteikė galimybę pradėti gyvenimą iš naujo. Penki vyrai dar būdami po žeme prisiekė sau, kad jeigu vėl išvys dienos šviesą, būtinai susituoks su savo mylimomis moterimis.

Šią savaitę Kalderos miestelyje ant Ramiojo vandenyno pakrantės visi jie įgyvendino savo priesaiką.

Tą pačią dieną džiaugsmas užplūdo ir kalnakasio R.Villaroelio namus. Būdamas po žeme labai nerimavo dėl to, kad gali niekada nepamatyti netrukus gimti turėsiančio vaiko. Gelbėtojai spėjo pačiu laiku: nepraėjus nė savaitei po to, kai kalnakasiai buvo išgelbėti, R.Villaroelio žmona antradienį pagimdė jam sūnų.