Apuolės gynėjų vėles žadino istorijos fanatikai
Pajusti ankstyvųjų viduramžių dvasią, lyg laiko mašina nusikelti į legendomis apipintus laikus - tokia proga Lietuvoje atsiranda tik keliskart per metus, o Žemaitijos krašto žmonėms - tik paskutinįjį rugpjūčio savaitgalį.
Pirmoji metraščiuose paminėta kuršių pilis Apuolė šiemet trečią kartą atgimė, kai čia įsikūrė eksperimentinės archeologijos ir karybos istorijos klubų nariai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos.
Įrodo teorijų teisingumą
Gilintis į protėvių gyvenimo būdą, bandyti atkartoti jų amatus, maisto gamybą, ginkluotę, karybą yra suaugusių žmonių, susibūrusių į klubus, pomėgis.
Taip jie bando patvirtinti arba paneigti mokslininkų teorijas apie tyrinėjamą laikotarpį.
Didžioji klubų narių dalis yra archeologai, muziejų darbuotojai, istorijos mokytojai. Tai fanatikai, neretai ir savame gyvenime atkartojantys protėvių tradicijas ir išmintį.
Gyvosios archeologijos šventės, kuriose grįžtama į senuosius laikus, kasmet vyksta senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje.
Panašūs renginiai rengti Šiauliuose, Rumšiškėse, Seredžiuje, Palūšėje, Utenoje, Nidoje.
Pagrindinis tokių festivalių tikslas - švietėjiškas. Žmonėms svarbu gyvai pamatyti, kaip vyko gyvenimas tais laikais, apie kuriuos daugelis mūsų turime tik miglotą supratimą. Ne tik pamatyti, o ir patiems pabandyti nusikalti monetą, pataikyti į taikinį peiliu, kirviu arba iš lanko paleista strėle, paragauti putros, nulipdyti molinį dubenį, išskobti šaukštą.
Kičo nebuvo
Nors gyvosios archeologijos festivaliai daugelyje vietų yra panašūs, Apuolės šventė – išskirtinė.
Čia nėra kičiniais dirbiniais prekiaujančių pseudotautodailininkų, skamba tik autentiškas folkloras, o svarbiausia - žiūrovai čia jaučiasi tarsi atėję į svečius pas senuosius kuršius.
Čia ne tiek svarbu pirkti, kiek pamatyti, sužinoti, susidomėti.
Gyvosios archeologijos entuziastų čia būna tiek daug, kad XXI amžiaus žmogus pasijunta netikėtai patekęs į IX amžiaus kuršių kaimą.
Pripratę kramtyti ir gurkšnoti žmonės Apuolėje gauna peno sielai ir piktinasi tik vienu – pernelyg ilgomis eilėmis prie vienintelio alaus bei sumuštinių kiosko.
Gedėjo ir žiūrovai
Kalavijai, skydai, aptraukti kailiais, kilpiniai marškiniai iš geležies, metaliniai šalmai - visa ši kario amunicija neretai sveria kelias dešimtis kilogramų. Po šarvais karys pasivelka minkštus, šiltus drabužius. Taip apsitaisęs kovai ir gavęs stiprų smūgį, net stambus vyras griūva.
Jie nežaidžia, jie smogia iš peties ir neretai iš tikrųjų sužeidžia priešininką. Randai yra tikroji, sunkiose kovose užtarnauta puošmena.
Apuolėje šiemet vyko riterių turnyras.
Burtų keliu išrinktos kovotojų poros. Piliakalnio šlaitą apsėdę žiūrovai palaikė favoritus ir stebėjosi karių ištverme.
Beginklių kovos leido įsitikinti vyrų tvirtumu. Ne vienas iki pusės apsinuoginęs kovotojas kūną buvo išpuošęs tatuiruotėmis, vaizduojančiomis genties totemą.
Gaila, kad šeštadienio vakarą žiūrovai beveik neįžiūrėjo pilies šturmo imitacijos. Apniukęs dangus anksčiau, nei buvo tikėtasi, atnešė sutemas.
Keturi deglai menkai teapšvietė dviejų kariaujančių pusių pulkus.
Baigėsi mūšis, karo lauke liko gulėti nukauti kariai. Nugalėtojai iš kūnų krūvos ištraukė žuvusį vadą ir paguldė jį ant laužo.
Tikra ugnis, tikras karys, grėsmingai aidėjusi muzika sukūrė nepakartojamą gedulo nuotaiką.
Retas spėjo pastebėti, kaip karo vadą vaidinęs vyras nusirito nuo dūmų apimtos pakylos. Prie apeiginio laužo liko gedėti keli kariai. Ramybe ir netektimi paženklintus jų veidus nušvietė į dangų šokusios liepsnos.
Toks reginys turėjo pagimdyti pasididžiavimą savo kraštu ir susidomėjimą krašto istorija ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų širdyse.
Kai žiūrovai išsiskirstė, piliakalnyje liko tik festivalio dalyviai.
Jų dainos, neskubrios kalbos, šokiai prie laužų turėjo pažadinti iš nebūties senųjų Apuolės gynėjų vėles.
Naujausi komentarai