Kaip vertinti Europos Komisijos vadovo José Manuelio Barroso pareiškimus apie Europos federaciją? Ar toks sprendimas leistų sušvelninti krizę? O gal užmojai centralizuoti valdymą kelia pavojų? Dienraštis pasiteiravo Stasio Jakeliūno, kredito unijos Vilniaus taupomosios kasos analitiko, nuomonės.

– Šią savaitę Europos Komisijos vadovas J.M.Barroso pareiškė, kad ES ateitis – nacionalinių valstybių federacija. Čia tarsi kalbama apie politinę integraciją? Ar politinė integracija padės įveikti krizę?

– Na, sakyčiau, kalbama ne tik apie politinę sąjungą. Juk politinė sąjunga tarsi ir yra. Yra institucijos, net užsienio reikalų ministrė, yra prezidentas. Taigi, tam tikri politinės sąjungos bruožai yra. Sakyčiau, kad šiuo metu labiau akcentuojami būtent finansiniai aspektai. Teoriškai tai turėtų leisti sušvelninti krizę. Šiuo atveju suprastėtų, pavyzdžiui, stabilizavimo mechanizmų veikimas ir pan. Tai, žinoma, pagreitintų sprendimus ir leistų neutralizuoti krizės židinius, jei tokių atsirastų. Šios idėjos gvildenamos ir jos, matyt, bus realizuojamos. Kaip viskas atrodys praktiškai, kokie to padariniai – sunku pasakyti.

– Svarbių ekonominių ir finansinių svertų atsisakymas centralizuotos ES valdžios naudai. Ar toks sprendimas nebūtų neigiamas aspektas atskiroms Bendrijos valstybėms?

– Bendrąja prasme tai yra suvereniteto mažinimas. Kalbant apie Lietuvą, pas mus, regis, diskusijų dėl suvereniteto klausimo nevyksta. Atrodo, kad susitaikėme su viskuo, arba nesuvokiame, kas vyksta. Kartais atrodo, kad mūsų suvereniteto sumažėjimas suvokiamas kaip natūralus procesas.

– Ar, jūsų nuomone, pakanka ES dėmesio tokioms svarbioms problemoms, kaip nedarbas ar gamybos smukimas Europoje?

– Bendrai kalbant, svarbiausias tikslas ir yra skatinti ekonomikos augimą ir mažinti nedarbą. Tačiau pirmiausia reikia stabilizuoti krizės židinius. Dabar dėmesys tam ir skiriamas. Ateityje galbūt, pavyzdžiui, bus dar labiau lengvinamas darbo jėgos judėjimas ES. Tarkime, jei vienoje šalyje vyraus nedarbas, žmonės galės persikelti į kitą valstybę. Tiesa, tokiu atveju tose šalyse, iš kurių emigruotų žmonės, iškiltų biudžeto deficito problemos, bet galbūt būtų numatytas tam tikrų fondų panaudojimas stabilizacijai ar pan. Tokiu atveju krizės prislėgta šalis greičiau ir lengviau gautų tam tikrą laikiną ar nelaikiną paramą. Pavyzdžiui, Graikija. Atrodo, šiai šaliai amžinai reikės paramos, taip pat ir Lietuvai.

Valstybių konkurencija yra ne tik dėl ekonomikos ar prekybos, yra ir demografinė konkurencija. Tos šalys, kurios sugeba pritraukti žmogiškųjų išteklių (svarbiausia – kokybiškų žmogiškųjų išteklių), bus pajėgios užtikrinti savo ekonomikos augimą ir tvaresnę fiskalinę situaciją.

Tarkime, Latvija. Šalis neseniai paskelbė apie emigracijos politiką, nori susigrąžinti apie 100 tūkst. emigrantų. Taigi, latviai, kaip ir lietuviai, turės konkuruoti su tais centrais, kurie gali pritraukti žmogiškuosius išteklius. Jei šį aspektą Europos institucijos suvokia, jos turėtų būti pasiryžusios dotuoti tas šalis, kurios smarkiai nukraujuoja dėl emigracijos.