Negrėsmingai atrodantis vyriškis su akiniais ir plona nedidele barzda lengvai klaidino nepilnametes mergaites ir vyresnes merginas. Už nosies jis vedžiojo ne tik jas, bet ir patyrusius seklius. Maniako Michelio Fourniret istorijos sukrėsti prancūzai negali patikėti teisėsaugos aklumu. Policijai nė neįtariant serijinis žudikas, pramintas Ardėnų pabaisa, keliolika metų sėjo baimę, skausmą ir mirtį.

1987 m. gruodžio 11 d. iš mokyklos namo grįžtanti 17-metė Isabelle Laville netoli Prancūzijos Osero miesto sutiko padėti neva pasiklydusiai moteriai. Paauglė sėdo į jos mašiną, o netrukus vairuotoja sustojo paimti dar vieno pakeleivio. Išprievartautos ir nužudytos mergaitės palaikai tik prieš dvejus metus buvo rasti viename šulinyje. Tai buvo 16 metų trukusios Ardėnų pabaisos kruvinosios odisėjos pradžia.

Elektriko M.Fourniret biografija iškrypėliškais poelgiais buvo sutepta dar jaunystėje. Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jis pirmą kartą atsidūrė teisiamųjų suole už vujarizmą (seksualinį pasitenkinimą stebint kitus), o po kurio laiko ėmė prievartauti. Viena jo išžagintų mergaičių Daphne Le Gennan, kuri tapo auka vos 14-os, vėliau paaiškino M.Fourniret psichikos problemas. Prievartautojas pasakojo mergaitei esąs labai tikintis ir jaunystėje patyręs traumą, kai vestuvių dieną sužinojo, kad jo išrinktoji nėra nekalta. Nuo to laiko, pasak maniako, jis pradėjo tikros skaistybės paieškas.
Tačiau M.Fourniret turėjo ir kitų problemų. „Jis surišo mane, nusirengė ir mėgino išprievartauti. Bet nesėkmingai, nes kentėjo nuo priešlaikinės ejakuliacijos, – teigė D.Le Gennan. – Vėliau jis pradėjo mane įtikinėti, kad nieko baisaus neįvyko, kad aš dėl tokios smulkmenos sugriausiu jo gyvenimą, jeigu kreipsiuos į policiją. Ir jam pavyko mane įtikinti. Išlipdama iš mašinos netgi palinkėjau jam sėkmės.“
Po dar kelių panašių atvejų maniakas vėl atsidūrė teisme. Tačiau prisiekusieji gailestį rodė ne aukoms, o jam. Jie aptiko daug lengvinančių aplinkybių, o D.Le Gennan atvejį kvalifikavo kaip orumo įžeidimą. „Dabar jie greičiausiai sau priekaištauja, – sakė jaunystėje teisėsaugos aklumą patyrusi moteris. – Tik jų dėka M.Fourniret greitai atgavo laisvę ir tapo serijiniu žudiku.“

Padėjo „kruvinoji mūza“

Dar sėdėdamas kalėjime M.Fourniret pradėjo ruoštis kitam, dar žiauresniam gyvenimo etapui. Nusiuntęs skelbimą į laikraštį, kad ieško gyvenimo draugės, jis pradėjo susirašinėti su Monique Olivier, kuri norėjo susidoroti su buvusiu vyru. Porelė susitarė, kad M.Fourniret padės jai, o ši mainais padės įgyvendinti jo fantazijas – ieškos jam nekaltų merginų. Pirma susitarimo dalis liko neįgyvendinta, o už M.Fourniret ištekėjusi M.Olivier savo pažadus vykdė sąžiningai ir tapo maniako „kruvinąja mūza“.
Suvaidinusi pasiklydusią vairuotoją, moteris įviliojo į mirtinus spąstus pirmą auką I.Laville. Dauguma nusikaltimų buvo vykdoma panašiai M.Olivier įviliodavo mergaites į savo šeimos furgoną ir veždavosi namo. Ten M.Fourniret bruko joms svaigalus ir prievartavo. Išlaikęs kelias dienas rūsyje, maniakas aukas nušaudavo, nudurdavo atsuktuvu arba pasmaugdavo. Paskui M.Fourniret ir M.Olivier mylėdamiesi bandydavo atkurti smurto scenas.
Ilga ir kraupi istorija pasiekė atomazgą 2003 m. vasarą, kai nedideliame Belgijos miestelyje į gatvę išbėgo juodaodė paauglė ir pradėjo desperatiškai stabdyti automobilius. Ji gelbėjosi nuo M.Fourniret, kuris privertė 13 metų mergaitę atsisėsti į jo mikroautobusą ir nuvežė 30 km nuo jos gimtojo miesto.
„Jis sakė, kad pasiklydo, ir aš parodžiau kelią. Bet jis privertė mane atsisėsti į mašiną, surišo rankas ir kojas, – išgyventą siaubą prisiminė Marie Ascension. – Labai išsigandau, nes ant sėdynės šalia jo pamačiau Belgijos ir Prancūzijos žemėlapius.“ Mergaitei pavyko pasprukti iš M.Fourniret furgono. Tą pačią dieną maniakas buvo sulaikytas.

Atgailos teisme nerodė

Praėjusią savaitę M.Fourniret buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo žmona už grotų turės praleisti mažiausiai 28 metus.
Teisme maniakas elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą proceso dalyviams, ciniškai atsiliepė apie aukas, o savo šėtoniško būdo slėpti net nebandė. „Esu labai pavojingas žmogus“, – šaltai pareiškė M.Fourniret. Bet žmoną jis apibūdino kaip vargšę moterį, kuri negalėtų nieko nuskriausti.
„Esate panašūs į žmones tik išvaizda ir niekuo daugiau, – baigiantis teismo procesui sakė kaltintojas Francisas Nachbaras, kreipdamasis į teisiamuosius. – Prisikasėme prie pat blogio šaknų.“
Išgirdę verdiktą, aukų artimieji, į teismą atėję su baltomis rožėmis ir nužudytų mylimųjų nuotraukomis, kibo vienas į kitą. Kai kas verkė. Pirmos maniako aukos motina Marie Jeanne Laville sakė: „Vėl galiu kvėpuoti.“ Tačiau 2001 m. nužudytos Céline Saison tėvo pyktis nepalieka ligi šiol. „Jei likimas leis, ateisiu ir spjausiu ant tavo kapo“, – rėžė jis maniakui tiesiai į akis.