Vakarų Arktyje jau kasė
Arkties kalnakasybos aukso amžius buvo praėjusysis, dvidešimtasis.
Judant poliariniu ratu prieš laikrodžio rodyklę, Vakarų pasaulyje veikė šios kasyklos: Nomas Aliaskoje (auksas), Pradho įlanka (nafta) ten pat. Kanados arktiniame archipelage – Poliaris (cinkas), Nanisivikas Bafino saloje (cinkas ir švinas).
Grenlandijoje Ivigtutas (kriolitas, fliusas aliuminio metalurgijoje). Europos pusėje – Svalbarde anglį kasė Norvegija.
Dabar visos šios šachtos, išskyrus Pradho verslovę, yra uždarytos. Atsidarė vos viena kita maža nauja – deimantai ir auksas Kanados Arktyje, auksas Grenlandijoje.
Tų kasyklų ekonomika problemiška, dauguma jų irgi balansuoja ties uždarymo riba.
Rytų Arktyje žada vėl kasti
Aprašyta tendencija iki nesenų laikų vyravo ir Rytų Arktyje.
Iš buvusių Stalino laikų kasyklų (polimetalai Vaigačo saloje, fluoritas Amdermoje, druska ir nafta Nordvike, rusvoji anglis Tiksyje, alavas Peveke, auksas Leningradske) liko tik Norilsko vario, nikelio, paladžio kasyklos, o prieš kelerius metus pastatytas ir suskystintųjų dujų eksportui skirtas Sabetos uostas.
Tačiau dabar jau pradėta giliavandenių uostų, aptarnausiančių stambius kalnakasybos projektus, statyba Jenisiejaus žiotyse (Jenisiejaus uostas ir Severo įlanka, anglis ir nafta), Jakutijoje (Naiba, aukso kasyklai), Nagleinyne (prie Peveko, varis ir auksas).
Visų šių uostų statyba vėluoja, vėluoja ir su jais susiję kalnakasybos projektai. Trūksta techninio pagalbinio laivyno, darbuotojų, pinigų.
Trūksta visko, ir JAV čia nedaug galėtų padėti, nes jų pačių arktinės kompetencijos yra kur kas menkesnės nei Rusijos.
Paveldas: uždarytos anglies kasyklos Longjyre, Svalbarde, likučiai. / DPA nuotr.
Ledlaužių iniciatyva
Pernai JAV, Kanada ir Suomija pasirašė ledlaužių statybos sutartį „Icebreaker Collaboration Effort“ (ICE Pact).
Iniciatyva buvo iš JAV pusės, ir pirmiausia dėl to, kad ši didvalstybė nebeturi nei kompetencijų, nei technologijų statyti ledlaužius. Jas išlaikė Kanada (antrasis pasaulyje, tiesa, senų ir mažų ledlaužių laivynas) ir Suomija (dėl buvusių Rusijos užsakymų).
Naujoji JAV administracija kol kas nerodo ketinimų keisti ar nutraukti ICE sutartį.
Patirtis rodo, kad investicijos Rusijoje yra teisiškai neapginamos ir gali bet kada būti atimtos. Verslo procesas ten primena pasaką apie vilką, kuris į eketę įmerkė uodegą ir jai prišalus turėjo rimtų rūpesčių.
Kaip ten bebūtų, Aliaską turinčiai šaliai ledlaužiai reikalingi, o dabartinis galingiausias JAV ledlaužis „Šiaurinė žvaigždė“ yra jau pusės šimtmečio amžiaus, plaukia tik dėl „sisteršipo“ kanibalizavimo.
Tačiau tikėtina, jog specifiniais diplomatiniais talentais apdovanotas JAV prezidentas sujauks ir ICE Pact projektą.
Kodėl kasti Arktyje per brangu?
Vakarų pusrutulyje įprasta kalnakasybos projektus derinti ir su vietos bendruomenėmis. Tai užtrunka ir kainuoja: bendruomenių lyderiai turi gauti protėvių dvasių „pritarimą“ šachtai, išsiderėti „t. v. royalties“ – fiksuotus mokėjimus, gauti kitas socialines naudas.
Lygia greta projektų kainas kelia ir griežti aplinkosauginiai ribojimai bei „žaliųjų“ iniciatyvos.
Darbo jėga arktiniams projektams taip pat yra labai brangi. Dirbti našia ir pažangia technika gali tik labai kvalifikuoti darbininkai, o jie darbo lengvai randa ir ten, kur nėra speigo ir galima kasdien matyti, kaip auga vaikai, džiaugtis savo šeima.
Rytinėje Arktyje kalnakasybos kompanijos turi nebent tą privalumą, kad galima nekreipti dėmesio į vietos bendruomenių interesus. Aplinkosauginių ribojimų taip pat paisoma mažiau, „žalieji“ yra „išnaikinti“.
Kita vertus, aplinkosauginės sankcijos ten dažnai taikomos atrankiniu režimu – kai įmonė neįtinka politinei valdžiai. Su tuo Rusijoje susidurdavo ir užsienio kompanijos, ir net vietos oligarchai (Vladimiro Potanino „Nornickel“ rekordinė 147 mlrd. rublių bauda 2024-aisiais).
Arkčiai tinkamų laivų nedaug
Arktinei laivybai reikalingi ne tik ledlaužiai, tačiau ir ledo klasės krovininiai laivai. O tokių laivų rinkos iš esmės nėra, pastatyti tokius sugeba irgi ne kiekviena statykla.
Suskystintąsias dujas iš Sabetos gabena „Yamalmax“ tanklaiviai, kurių ledo klasė (pagal Rusijos klasifikaciją) yra Arc7. Tokio laivo korpusas ir jėgainė turi būti pritaikyti savarankiškai plaukti 1,4–1,7 metro storio lede, o ledlaužio kanale – kai ledai yra 2,0–3,2 metro storio. Ir tokių tanklaivių trūksta.
Aliaską turinčiai šaliai ledlaužiai reikalingi, o dabartinis galingiausias JAV ledlaužis „Šiaurinė žvaigždė“ yra jau pusės šimtmečio amžiaus, plaukia tik dėl „sisteršipo“ kanibalizavimo. Tačiau tikėtina, jog specifiniais diplomatiniais talentais apdovanotas JAV prezidentas sujauks ir ICE Pact projektą.
Dar didesnė bėda yra su ledo klasės balkeriais, kurių dabar vos pakanka „Nornickel“ produkcijai išplukdyti. Ir ta problema gali būti išspręsta tik per daugelį metų.
Užsienio verslas jau pamokytas
Mažai tikėtina, kad V. Putinui pakvietus Vakarų verslas ims investuoti į Arktį.
Sukaupta patirtis rodo, kad Rusijoje investicijos yra teisiškai neapginamos ir gali bet kada būti atimtos.
Verslo procesas ten primena pasaką apie vilką, kuris į eketę įmerkė uodegą ir jai prišalus turėjo rimtų rūpesčių.
Net jeigu Donaldas Trumpas paragintų JAV kompanijas ten investuoti, vargu ar kas ryšis tokioms avantiūroms.
Naujausi komentarai