Vadina išskirtiniu
Apie rastą telkinį pernai liepą paskelbė Kanados bendrovė „Central European Petroleum“ (CEP), kurios antrinė įmonė veikia Lenkijoje. Bandomasis gręžinys „Wolin East 1“ (WE1) išgręžtas apie 6 km nuo Svinouiscio, Lenkijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
CEP radinį pavadino didžiausiu tradicinių angliavandenilių telkiniu Lenkijos istorijoje ir vienu didžiausių naftos radinių Europoje per pastarąjį dešimtmetį. Esą vien WE1 gręžinyje slypi apie 22 mln. t žalios naftos ir kondensato bei 5 mlrd. kub. m dujų.
Lenkijos llimato ir aplinkos ministerijos bendrovei CEP suteikta „Wolin“ koncesija apima 593 kv. km plotą aplink šį gręžinį. Preliminariais bendrovės duomenimis, šioje išplėstoje teritorijoje gali slypėti 33 mln. t naftos ir 27 mlrd. kub. m dujų.
„Wolin East 1“ bandomasis gręžinys patvirtino 62 m storio naftingąjį horizontą, pasižymintį puikiomis gavybos savybėmis. Iki šiol didžiausias buvo Dembno gręžinys Didžiojoje Lenkijoje, kurio storis siekė 33 m.
Gręžimo darbai logistiškai buvo palankūs: vandens gylis šioje Baltijos jūros vietoje siekia vos 9–10 m, o pats gręžinys po jūros dugnu pasiekė 2 715 m gylį.
CEP vadovas Rolfas G. Skaaras atradimą pavadino istorine akimirka bendrovei ir visam Lenkijos energetikos sektoriui, o „Wolin East“ projektą įvardijo kaip galimybę atskleisti viso Baltijos jūros regiono geologinį potencialą.
Bendrovė tyrimams ir gręžimui jau išleido beveik 200 mln. zlotų. Bendrovė tikisi, kad naftos gavybos savikaina bus mažesnė nei Norvegijos telkiniuose ar Šiaurės jūroje, įskaitant naftos transportavimą vamzdynais iki Lenkijos, juolab telkinys yra šalia jau veikiančios infrastruktūros. „Galime pastatyti labai nedidelę platformą ir vykdyti naftos gavybą jūroje, o tada laivu gabenti ją į bet kurį terminalą, pvz., į naftos terminalą Gdanske. Taigi Lenkijos valdžiai nereikėtų investuoti į jokią papildomą infrastruktūrą“, – „PAP Biznes“ sakė CEP vadovas Rolfas Skaaras.
Skirtingi požiūriai
Lenkijoje žinia apie atrastą telkinį sutikta gana entuziastingai. Vyriausiasis šalies geologas, Klimato ir aplinkos ministerijos valstybės sekretorius Krzysztofas Galosas pernai skaičiavo, kad naujieji ištekliai patenkintų apie 4–5 proc. metinio šalies naftos poreikio (jei nesikeistų dabartinis vartojimas). Esą komercinė gavyba galėtų prasidėti po trejų ketverių metų, kai kuriais vertinimais — 2028–2029 m. Vis dėlto pareigūnas pabrėžė, kad būtina išpildyti visas formaliausias teisinio reguliavimo prielaidas.
Lenkijos mokslo bendruomenė reagavo santūriau. Lenkijos geologijos instituto direktorius prof. Krzysztofas Szamałekas pabrėžė, kad kol kas teisiškai kalbama ne apie galutinai patvirtintą telkinį, o tik apie „naftos sankaupą“. Anot jo, geologiniai duomenys yra lemiami – bendrovė CEP privalo juos pateikti valstybiniam institutui patikrinti ir tik nepriklausomai įvertinus tyrimų kokybę bandomasis gręžinys bus oficialiai įteisintas.
Analitikai pastebi, kad pasauliniu lygmeniu šis telkinys yra vidutinio dydžio ir visos Lenkijos naftos poreikius savarankiškai patenkintų mažiau nei vieniems metams.
Kaip įprasta, nauji gavybos pramonės projektas sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Svinouiscio turizmo atstovai dalijosi nerimu, kad pramoninimo procesai vyktų arti nacionalinio parko ir atbaidytų svečius.
Vietos valdžia nesutinka bendrovei CEP pratęsti Svinouiscio investicinio sklypo nuomos sutarties. Miesto merė Joanna Agatowska, dar 2019 m. blokavusi šį susitarimą, kategoriškai atsisako nusileisti bendrovei. Tiesa, šis sprendimas atima iš CEP galimybę turėti strategiškai patogią logistinę aikštelę ant kranto, tačiau paties projekto jūroje jis nesustabdo – bendrovė šiuo metu ieško alternatyvių uostų (pvz., Policių) gavybos platformai aptarnauti. Galutinį leidimą eksploatuoti telkinį priims ne savivaldybė, bet Lenkijos klimato ministerija.
Galime pastatyti labai nedidelę platformą ir vykdyti naftos gavybą jūroje, o tada laivu gabenti ją į bet kurį terminalą.
Kritika iš Vokietijos
Kaimyninėje Vokietijoje naujiena apie istorinį radinį sutikta prieštaringai. Federalinės aplinkos ministerijos atstovai naftos ir dujų gavybą vadina praeities verslu, kurio plėtra prieštarautų ES tikslui iki 2050 m. pasiekti klimato neutralumą. Tačiau konkretaus reikalavimo stabdyti projektą Berlynas nepateikė — apsiribota reikalavimu atlikti tarpvalstybinį poveikio aplinkai vertinimą, nes geologinė struktūra gali tęstis į Vokietijos jurisdikcijai priklausančią Baltijos jūros dalį.
Vietos valdžios atstovai kalba kur kas aštriau. Meklenburgo-Pomeranijos klimato ir aplinkos ministras Tillas Backhausas „Die Welt“ yra sakęs, kad regiono ateitis – ne nafta iš Baltijos jūros, o „energija iš saulės, vėjo ir biomasės“. Jo teigimu, Šverinas apie bandomuosius gręžinius nebuvo oficialiai informuotas, nors tai turėjo būti privaloma pagal Vokietijos ir Lenkijos susitarimus dėl tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo.
Meklenburgo-Pomeranijos ūkio ministras Wolfgangas Blankas pastebėjo, kad dalis telkinio yra Vokietijos jurisdikcijoje ir tikėtina, kad tai ta pati dar VDR laikais išžvalgyta Heringsdorfo geologinė struktūra. Šio telkinio gavybos teises Vokietijos pusėje valdo bendrovė „Neptune Energy Deutschland“ (priklauso Italijos grupei „Eni“). Tai esą galįs būti teisinis pagrindas Berlyno reikalavimui dėl tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo.
Arčiausiai WE1 gręžinio esanti Vokietijos teritorija – vokiškoji Uznamo salos dalis. Joje esančio Heringsdorfo merė Laura Isabelle Marisken perspėjo, kad pramoninė dujų ir naftos gavyba tiesiog prie savivaldybės slenksčio taptų „masyviu įsikišimu“ į vietos gyvenamąją aplinką, galinčiu sukelti „negrįžtamų padarinių gamtai, vandeniui ir klimatui“. Ji ragino žemės Vyriausybę aktyviai ginti regiono interesus ir reikalauti iš Lenkijos pusės visiško skaidrumo.
Viešbučių ir restoranų asociacijos „Dehoga“ regiono vadovas Larsas Schwarzas sakė, kad gręžimo bokštai bet kuriuo atveju būtų „vizualus trukdis“, netinkantis turizmo regionui, ir įspėjo, kad naujos platformos galėtų tapti lengvu taikiniu hibridinio karo atveju.
Prieštaravimą taip pat pareiškė „Bürgerinitiative Lebensraum Vorpommern“ – piliečių iniciatyva, ginanti gyvenamosios aplinkos interesus Vakarų Pomeranijoje.
Ginčas peraugo į atvirą konfliktą: Vokietijos aplinkosaugininkai surinko beveik 90 tūkst. parašų ir ketina pateikti oficialią peticiją Europos Komisijai, reikalaudami projektą visiškai blokuoti dėl grėsmės Baltijos jūros ekologijai.
Konfliktą papildomai aštrina asimetrija tarp šalių teisinės bazės. Vokietija savo Baltijos jūros sektoriuje naftos gavybos platformų neturi (gavyba Kylio įlankoje nutraukta dar 2000 m.), o hidraulinis uolienų ardymas (frakingas) šalies jūrų teritorijoje pagal 2016 m. įstatymus yra visiškai uždraustas. Tuo tarpu Lenkijoje šis metodas teisiškai leidžiamas.
Naujausi komentarai