DIKTATORIŲ SUSITIKIMAS MINSKE – ŽINUTĖ PASAULIUI: KOKIŲ PASEKMIŲ TIKĖTIS?

Daugiau nei po trejų metų pertraukos Vladimiras Putinas, apsėstas dėl savo saugumo, vis dėlto atvyko į Baltarusiją pas Aliaksandrą Lukašenką. Kokios gali būti šio vizito pasekmės tiek Baltarusijai, tiek mums, į LNK žurnalisto klausimus atsakė Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.

–  Ką reiškia šis diktatorių susitikimas Minske A. Lukašenkai?

– Visi puikiai suprantame, kad atvažiuoja šeimininkas iš esmės pas pavaldinį. Karas su Ukraina turi ir kitą dėmenį – bent jau priartėjimą prie to, kad Baltarusija desuverenizuojama, paskutinės galimybės politiškai elgtis savarankiškai. Ir šis vizitas savaime to nepakeis.

– Na, po Sergejaus Šoigu vizito buvo kalbama, kad atvyko „spausti“ Baltarusijos diktatoriaus, bet tarsi ir nepavyko. O štai V. Putinas yra visai kitas kalibras. Ar tai reiškia, kad A. Lukašenka nebeturės pasirinkimų?

– Svertų Rusija turi. Jeigu tik norės, vienokį ar kitokį rezultatą pasieks. Žvelgiant į dabartinę Baltarusijos situaciją matome, kad jos ekonomika smunka. Lyginant su praėjusių metų pabaiga, Baltarusijos ekonomika smuko beveik 5 proc. vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP). Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos tik auga. Žinome, kad Baltarusija taip pat yra agresorė. Leidžia naudoti savo teritoriją Rusijos armijai, taip pat ją apginkluoja, kiek turi savo pajėgumų. Akivaizdu, jog iš esmės diskusija apie tai, ar Baltarusijos kariai įsiverš į Ukrainos teritoriją, nekeis to paties fakto, kad Baltarusijos režimas taip pat yra šios agresijos veikėjas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet klausimas, kokius pasirinkimus turi A. Lukašenka tiek sutikdamas, tiek nesutikdamas su Rusijos spaudimu įsitraukti į karą Ukrainoje?

– Jis, ko gero, žino, kad Baltarusijos piliečiai nėra entuziastingai nusiteikę agresijos atžvilgiu. Bent jau tiek, kiek mes galime matyti iš apklausų, kurias atlieka Vakarų bendrovės labai sudėtingomis sąlygomis. Tik apie trečdalis Baltarusijos gyventojų palaiko pradėtą agresiją prieš Ukrainą. Ir dar mažiau žmonių norėtų, kad Baltarusijos armija į ją įsitrauktų. Jis supranta, kad yra pažeidžiamas. Puikiai atsimena, kas nutiko prieš dvejus metus – kilo dideli protestai, kurie galėtų atsinaujinti, jeigu priimtų sprendimą siųsti savo armiją. Bet tikrai nekeičia aplinkybės, kad Baltarusijos režimas jau dabar yra agresorius. Ir jai taip pat taikomos sankcijos, kurios yra nukreiptos ir prieš Rusiją.

– Jeigu mes kalbėtume apie patį V. Lukašenką, ar negali taip atsitikti, kad staiga jam pablogėja sveikata ir jis tiesiog išnyksta? Taip, kaip atsitiko su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi.

– Tokių režimų funkcionavimo atveju tikrai įmanomi ir tokie scenarijai, bet klausimas, kas šiandien yra palankiausia Kremliui. Akivaizdu, kad A. Lukašenka tarnauja Kremliaus interesams. Galbūt kalbėti, kad yra būtinybė keisti to režimo vadą, nėra didelio pagrindo. Juolab kad tai galėtų dar labiau destabilizuoti situaciją Baltarusijos viduje. O Rusija, kaip žinome, ir taip turi daug problemų. Tad tol, kol A. Lukašenka yra priklausomas nuo Kremliaus, tol jokių strateginių sprendimų jis negali priimti savarankiškai, negavęs V. Putino leidimo. Tad, ko gero, nėra pagrindo teigti, kad Kremlius būtų suinteresuotas imti staiga ieškoti jam pamainos.

– Rusijos valstybinė žiniasklaida paskelbė, kad netrukus sulauksime kažkokio svarbaus V. Putino pranešimo. Ar šis vizitas ir V. Putino pranešimas gali būti tarpusavyje susiję?

– Be abejo, kad gali būti susiję. Nebūtinai taip bus, bet pats to vizito faktas po trijų su puse metų pertraukos į Baltarusiją yra pakankamai įdomus, bet nebūtinai tai bus susieta būtent su agresijos veiksmais. Ir su tuo, kas vyksta jau ne vieną mėnesį. Žinome, kad ir Ukrainos kariuomenės vadai kalba apie tai, kad yra tikėtinas dar vienas puolimo prieš Kyjivą scenarijus, kuriame Baltarusijos teritorija ar jos armija atliktų labai svarbų vaidmenį.

Yra tikėtinas dar vienas puolimo prieš Kyjivą scenarijus, kuriame Baltarusijos teritorija ar jos armija atliktų labai svarbų vaidmenį.

– Yra kalbama, kad V. Putinas būtent su šiuo pranešimu gali bandyti perorientuoti ekonomiką į karo režimą. Ką tai pakeistų?

– Manau, Rusijos ekonomika jau yra perorientuota į karo režimą. Ypač po to, kai buvo paskelbta mobilizacija. Akivaizdu, kad yra suvaržytos tiek piliečių teisės reikšti savo idėjas, tiek perorientuota ekonomika tam, kad apie trečdalis biudžeto būtų kitais metais skiriama neva gynybai. Iš tikrųjų, kaip žinome, – agresijai. Tad visi resursai, kuriuos Rusija sukaupusi per keliolika metų ir kuriuos gali generuoti šiandien, akivaizdu, kad yra nukeipti į Kremliaus strateginių tikslų tenkinimą, būtent – į agresiją prieš Ukrainą. Ko gero, tai nesikeis artimiausioje ateityje, nes tokie režimai, kaip Kremlius, gali sau leisti viską nustumti į šalį, mažinti išlaidas socialinėms reikmėms, ligoninėms ir, pirmiausiai, finansuoti karo reikmes.

– Na, Baltarusija lietuviams yra čia pat, už sienos. Jeigu ten įvyksta kažkokie dideli pokyčiai ir staiga mes matome, kad karas dar labiau eskaluojamas, ar yra pavojus, kad tai pereis ne tik į Ukrainos, bet ir į mūsų pusę?

– Mūsų geopolitinė situacija yra pablogėjusi nuo Rusijos invazijos pradžios. Ir akivaizdu, kad Baltarusija yra esminis to veiksnys. Jeigu būtume kalbėję iki vasario 24-osios, ko gero, svarstytume, kad vienas iš Baltijos šalių, NATO interesų yra nematyti Baltarusijoje dislokuotų nuolatinių Rusijos armijos pajėgų. Iki tol ji būdavo sąlyginai maža, išaugdavo skaičius tik per karines pratybas. Dabar tokia diskusija nebeturi jokios prasmės. Rusijos armija yra Baltarusijos teritorijoje. Ir vargu ar galima tikėtis, kad kada nors iš jos pasitrauks. Vadinasi, tai kelia papildomas rizikas NATO ir rytiniam sparnui. Ir mums svarbu, ko gero, tai priminti savo partneriams, nes Baltarusija kaip veiksnys dažnai yra paliekamas nuošalyje, nors kaip ir minėjau, sankcijos šiam režimui taip pat yra.