Išsirinkus naujų proporcijų Europos Parlamentą (EP), po itin ilgų ir įtemptų derybų ES viršūnės susitarė dėl savo siūlomų kandidatų į svarbiausius Bendrijos postus. ES reikalų ekspertė, politologė dr. Sima Rakutienė neslepia, kad kai kurie sprendimai nustebino, o tikroji intriga – dar prieš akis.

Pasikeitęs vaidmuo

Panašu, kad EP po gegužės rinkimų yra susiskaldęs labiau nei bet kada. Nors po rinkimų centro dešinieji išlaikė lyderių pozicijas, tačiau jos gerokai nusilpo. Savo padėtį reikšmingai sustiprino liberalai ir žalieji, taip pat kraštutiniai dešinieji ir euroskeptikai.

VDU universiteto lektorė dr. S.Rakutienė teigia, kad tokiems pokyčiams atėjo laikas, nes europiečiai, Europos politikai suvokė stiprėjančio EP kaip politinės institucijos įtaką ir iš to kylančius padarinius. "EP yra gana unikali ES institucija. Tai vienintelė tiesiogiai renkama ES institucija, kurios galios itin išsiplėtė po Lisabonos sutarties įgyvendinimo, per pastaruosius šešerius septynerius metus. Lisabonos sutartis suponavo tokią ES politinę sistemą, kurioje EP galios tampa vis labiau simetriškos valstybių narių įtakai bene visose ES politinėse srityse, išskyrus užsienio ir saugumo politiką", – sako ji.

EP ne kartą pademonstravo, kad šios institucijos pozicija gali būti kitokia nei valstybių narių. "Vienas iš pavyzdžių – SWIFT sutartis tarp JAV ir ES, kurią EP 2010 m. vetavo, kol buvo įtrauktos ir šios institucijos siūlomos pataisos. Visa tai labai nustebino amerikiečius, kurie manė, kad užtenka susitarti su valstybių narių lyderiais. Taigi noriu pasakyti, kad pasikeitęs EP vaidmuo, lyginant su tuo, koks jis buvo prieš porą dešimtmečių, atkreipė ir euroskeptiškų politinių jėgų dėmesį", – pastebi politologė.

Mažiau, nei prognozuota

Pasak dr. S.Rakutienės, euroskeptikai suprato, kad jie gali daryti įtaką Europos valstybėms ir per EP siekti politinių tikslų. "Jie suvokė, kad tai gali būti jų istorinis šansas, turint omenyje per pastaruosius metus išaugusį euroskepticizmą visoje ES. Taigi jie siekė mobilizuoti kuo daugiau rinkėjų ir jiems buvo pranašaujami geri rezultatai", – tęsia ji.

Tačiau tradicinės politinės jėgos, puikiai suprasdamos susidariusią situaciją ir šių rinkimų reikšmę, taip pat mobilizavo savo rinkėjus. "Taigi rezultatą turime tokį, kad nors ir keičiasi konservatyvių-krikščioniškų ir tradicinių socialistinių jėgų proporcijos, tačiau stiprūs euroskeptikai nelaimėjo tiek daug vietų, kiek jiems buvo prognozuota. Europos liaudies partija ir socialistų blokas išlieka dviejomis didžiausiomis politinėmis grupėmis EP. Tiesa, parlamentinės daugumos jau nebeįmanoma sukurti vien šių dviejų politinių grupių pagrindu", – aiškina ES reikalų ekspertė.

Kitas svarbus faktorius – EP rinkimai dažniausiai atspindi esančių nacionalinių politinių jėgų populiarumą tam tikroje valstybėje, pabrėžia dr. S.Rakutienė. "Rezultatus nulemia piliečių santykis su nacionaline valdžia ir konkrečiomis politinėmis jėgomis. Kaip žinome, dabartinio Prancūzijos prezidento partija yra liberalai ir prancūzų delegacija liberalų frakcijoje EP yra didžiausia, o euroskeptikų stovyklą EP papildė daug britų", – dėsto ji.

Šių EP rinkimų metu užfiksuotas didžiausias ES rinkėjų aktyvumas per 20 metų. Jis siekė maždaug 51 proc., o tai reiškia, kad per 200 mln. piliečių 28 Bendrijos narėse atėjo atiduoti savo balso. "Prie to prisidėjo ne tik paties EP išaugęs politinis vaidmuo ir politikų požiūris į jį, bet ir vykę aktyvūs debatai tarp euroskeptiškų ir proeuropietiškų politinių jėgų, tai, kad pačios politinės jėgos suteikė didelės reikšmės šiems rinkimams, siekė mobilizuoti rinkėjus", – išvadas daro politologė.

Vidiniai rinkimai

ES ekspertai sako, kad EP laukia nauji iššūkai. Dr. S.Rakutienė išskiria, kad pirmiausia, kaip ir bet kuriame naujai išrinktame parlamente, vyksta vidiniai rinkimai ir postų pasiskirstymas. "Ir, žinoma, vienas reikšmingiausių procesų – Europos Komisijos (EK) pirmininko rinkimai ir visos EK narių klausymai ir Komisijos tvirtinimas in corpore EP. Šiuo aspektu naujai išrinkto EP sudėtis yra kitokia negu ankstesnėse kadencijose, neužtenka dviejų politinių grupių – kas dažniausiai būdavo konservatoriai-krikščionys ir socialistai – koalicijos", – teigia ji.

EP skiriasi nuo nacionalinių parlamentų tuo, kad jis neturi nuolatinės daugumos, o parlamentinė dauguma dažnai formuojasi konkrečiu klausimu.

"Taigi, derinant kandidatūras, reikia įtraukti ir trečią politinę grupę – liberalus arba kitas grupes, o tai yra mažiau tikėtina. Tai, žinoma, apsunkina procesą. Be to, kiekviena iš šių trijų politinių jėgų prieš EP rinkimus išrinko vadinamuosius spitzenkandidatens – potencialius Europos Komisijos pirmininkus, kurie vedė konkrečias politines grupes rinkimuose, dalyvavo debatuose. Tačiau, kaip matome, valstybės narės pasirinko kitą lyderę – Ursulą von der Leyen. Taigi pats EK skyrimo procesas dar tik įsibėgėja ir bus labai įdomu jį stebėti", – neslepia politologė.

Pasak dr. S.Rakutienės sunku prognozuoti, kokiais klausimais tokios sudėties EP potencialiai seksis geriausiai susitarti, o kur susitarti bus gerokai sudėtingiau. "EP skiriasi nuo nacionalinių parlamentų tuo, kad jis neturi nuolatinės daugumos, o parlamentinė dauguma dažnai formuojasi konkrečiu klausimu. Būna balsavimų, paremtų nebūtinai ideologine, bet ir nacionaline linija. Taigi politiniai procesai šioje institucijoje yra kitokie ir sudėtingesni. Manau, biudžeto tvirtinimo procesas gali išties užtrukti, neišspręstas "Brexit" klausimas išlieka sudėtinga ir opi problema", – sako ES ekspertė.

Trumpam prisiminus Lietuvą ir jos deleguotus europarlamentarus, dr. S.Rakutienė nemano, kad naujajame EP kontekste jie kuo nors išsiskiria. "Mokslininkai tradiciškai nustatydavo, kad europarlamentaro posto dažnai siekia arba politinės karjeros aušroje, arba saulėlydyje esantys politikai, taip pat profesoriai. Lietuvos situacija – panaši", – tikina ji.

Proeuropietiška lyderė

ES viršūnių derybos dėl kandidatų siūlymų į svarbiausius ES postus šiemet buvo vienos sudėtingiausių ir ilgiausiai užtrukusių. Būta užuominų, kad jos buvo ir prastai organizuotos, o žiniasklaidoje mirgėję vardai galiausiai nepelnė nominacijų į kai kuriuos postus.

"Mes kalbame apie vienus galingiausių politinių postų ne tik Europoje, bet ir pasauliniu mastu. Tiek EK, tiek Vadovų Tarybos pirmininkas yra tarptautinės figūros. Jos atstovauja europiečiams tarptautiniu mastu, santykiuose su kitomis pasaulio šalimis, jie dalyvauja aukščiausio lygio G 8, G 20 susitikimuose. Taigi natūralu, kad vyksta arši politinė konkurencija. Be to, šiek tiek kitokias figūras matė didžiausių ES narių Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai, o konsensusą tarp 28 valstybių narių išties sudėtinga surasti", – įtemptą situaciją aiškina dr. S.Rakutienė.

Į EK pirmininkės postą siūloma vokietė konservatorė U.von der Leyen neseniai pareiškė, kad "Brexit" galėtų būti atidėtas trečią kartą, jei Didžiajai Britanijai reikia daugiau laiko užsitikrinti šalies parlamentarų paramą su ES suderėtai sutarčiai dėl šalies išstojimo sąlygų. Be to, ji viliasi, kad britai galiausiai nuspręs nepalikti Bendrijos.

Kandidatas į konkrečios srities komisarus EP komitete yra taip kvočiamas, kad po tokių apklausų jaučiasi kaip "orkaitėje apskrudintas"

U. von der Leyen taip pat pasisako už glaudesnę ES integraciją ir ragina sukurti "Jungtines Europos Valstijas". Dr. S.Rakutienė mano, kad dar anksti vertinti, kiek tokia potencialios EK vadovės vizija šiandieniniame ES kontekste yra reali. "Palaukime jos politinės darbotvarkės ir konkretaus turinio, nes kol kas vizija pasako tiek, kad ji yra proeuropietiška lyderė", – priduria politologė.

Pastaruosius keturiolika metų Vokietijos gynybos ministre dirbusi U.von der Leyen į vis dar pareigas einantį EK pirmininką Jeaną-Claude’ą Junckerį panaši tuo, kad turi daug ir reikšmingos nacionalinės politinės patirties. "Tačiau skirtingai negu U.von der Leyen, J.-C.Junckeris buvo vadinamasis spitzenkandidaten. Jo kandidatūra buvo keliama dar prieš rinkimus", – pastebi ekspertė.

U.von der Leyen laukia ne vienas iššūkis. "Šiuolaikinėje Europoje jų išties yra labai daug. Neišspręstas "Brexit" klausimas, su prekybos reikalais susiję iššūkiai, santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Rusija, europiečių spaudimas dėl didesnio rūpesčio socialinėmis problemomis", – vardija dr. S.Rakutienė.

Laukia apskrudinimas

ES valstybių narių lyderiai susitarė ne tik dėl kandidatės į EK vadovo postą, bet ir dėl kitų siūlymų svarbiausioms Bendrijos pozicijoms užimti. Centrinio Banko vadove siūloma dabartinė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė prancūzė, centro dešiniesiems priklausanti Christine Lagarde; Belgijos premjeras liberalas Charles Michelis parinktas kandidatu pakeisti Europos Vadovų Tarybos pirmininką Donaldą Tuską; pagal siūlomą ES viršūnių planą, ES užsienio politikos vadovu taptų Ispanijos užsienio reikalų ministras socialistas Josepas Borrellis. EP nariai nusprendė, kad jiems vadovaus italų socialdemokratas Davidas Sassoli.

Dr. S.Rakutienė neslepia, kad tokios postų dalybos nustebino – jos rodo geografinį disbalansą. "Neturime Centrinės Europos atstovų. ES užsienio politikos reikalams vėl parinktas ispanas. Prieš jį poste dirbo italė, bet prieš tai dešimt metų ES užsienio ir saugumo politikos reikalams vadovavo Javieras Solana – ispanas. Na, bet tikriausiai tai buvo konsensuso dalykas ir konkrečių asmenybių paieškos, atsižvelgiant į jų patirtį, požiūrį į tam tikrus klausimus", – svarsto politologė.

ES viršūnių pasiūlyti kandidatai į postus laukia greitai įvykti turinčio EP balsavimo, po kurio bus patvirtintos arba atmestos jų kandidatūros. EK tvirtinimas EP tikrai nebus tik formalumas, tikina dr. S.Rakutienė.

"Kiekvienas komitetas labai rimtai įvertins konkretų kandidatą į eurokomisarus, jo politinę darbotvarkę ateinančiam penkmečiui. EP ne kartą yra pareikalavęs pakeisti konkretų kandidatą į komisarus, dažniausiai dėl kompetencijos stokos. Esu netgi girdėjusi, kad tą procedūrą neformaliai vadina apskrudinimu. Kandidatas į konkrečios srities komisarus EP komitete yra taip kvočiamas, kad po tokių apklausų jaučiasi kaip "orkaitėje apskrudintas", – intrigą palieka dr. S.Rakutienė.