Į energetinę laisvę – per kliūčių ruožą

Naujo naftotiekio projekto, dėl kurio susitarta Vilniaus konferencijoje, laukia aibė iššūkių

Maištininkai: Kaukazo bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, vadovai stojo į kovą prieš Rusijos energetinę savivalę, tačiau „maištininkų“ komanda turi „silpnųjų grandžių“. Tomo Černiševo nuotr.

Neslūgstant nerimui dėl Rusijos energetikos politikos, virtusios politiniu ginklu, šią savaitę Vilniuje žengtas svarbus žingsnis link Europos Sąjungos (ES) energetinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Ilgai brandintas ir daug kliūčių įveikti turėjęs energetikos projektas pajudėjo iš mirties taško. Tačiau jo ateitis vis dar lieka miglota. Naujų kliūčių gali iškilti ne tik dėl Rusijos, bet ir dėl pačių projekto dalyvių kaltės.

Momentas – tik simbolinis

Šį trečiadienį per Vilniuje vykusią energetinio saugumo konferenciją „Atsakinga energetika – atsakingiems partneriams“ penkios valstybės – Lietuva, Lenkija, Ukraina, Gruzija ir Azerbaidžanas – pasirašė susitarimą pratęsti Ukrainos naftotiekį Odesa–Brodai iki Lenkijos uosto Gdansko. Šiuo naftotiekiu planuojama transportuoti naftą iš Kaspijos jūros regiono į Europą, aplenkiant Rusiją ir mažinant ES priklausomybę nuo pastarosios gamtinių išteklių.

„Šis susitarimas svarbus geo-energetiniu požiūriu, nes jungia visas energetinės grandinės šalis: tiek gavybos valstybę Azerbaidžaną, tiek tranzito valstybes Gruziją ir Ukrainą, tiek vartotojas – Lenkiją ir Lietuvą“, – Vilniuje pasirašytą susitarimą dienraščiui komentavo Strateginių studijų centro direktoriaus pavaduotojas Žygimantas Vaičiūnas.

Tačiau ekspertas teigė, kad nepaisant vadovų kalbų apie „istorinį momentą“, ši Kaspijos, Juodosios ir Baltijos jūrų jungtis yra labiau simbolinė, nes ja transportuojamos naftos apimtis nebus didelė. Projekto reikšmę ES taip pat mažina tai, kad nauju vamzdynu naftą gaus tik dvi valstybės.

Ar turėsime patikimą tiekėją?

Naftotiekio Odesa–Gdanskas ateitis lieka miglota, nes nėra garantijų, jog Lenkija ir Lietuva turės patikimą ir nuolatinį tiekėją. Projekto įgyvendinimo susitarimą pasirašė tik vienas naftos tiekėjas – Azerbaidžanas, kuris kelia tam tikrų abejonių.

„Vienas esminių veiksnių, kuris gali lemti naftotiekio efektyvumą – ar tikrai Azerbaidžanas už-tikrins naftos tiekimą, – dienraščiui tvirtino Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas daktaras Tomas Janeliūnas. –

Kol kas yra gautas preliminarus Azerbaidžano sutikimas, tačiau visada gali įvykti kokių nors politinių pokyčių ir šis įsipareigojimas gali būti pamirštas. Be Azerbaidžano realaus dalyvavimo projektas būtų beprasmis.“

Ž.Vaičiūnas tvirtino, kad iki šiol neaiškūs yra Azerbaidžano naftos gavybos pajėgumai.

„Daug kas priklausys nuo Kaspijos jūros statuso – ar ji bus traktuojama kaip ežeras, ar kaip jūra. Nuo to priklauso su Kaspijos jūra besiribojančių valstybių naftos gavybos kvotos, – teigė ekspertas. – Ši problema sprendžiama tarptautiniu lygmeniu, bet šiuo metu klausimas yra užšaldytas. Tai riboja Azerbaidžano naftos gavybos galimybes.“

Dar vienas potencialus naftos tiekėjas yra Kazachstanas, tačiau tam, kad jis galėtų eksportuoti savo išteklius į Vakarus, reikia vamzdynu sujungti Kaspijos jūros krantus. Kol kas tokie projektai lieka tik kalbomis.

Trukdžiai – ne tokie jau smulkūs

„Šios sutarties pasirašymas – tai tik ilgo kelio pradžia. Tikiuosi, kad ateityje ir toliau vieningai dirbsime, kad galimi smulkūs techniniai nesklandumai nestabdys šio projekto įgyvendinimo“, – trečiadienį, pasirašius susitarimą dėl naftotiekio, kalbėjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Tačiau nesklandumai, apie kuriuos užsiminė šalies vadovas, gali būti gerokai didesni.

Ukrainos dienraštis „Kommersant-Ukraina“ tuoj po sutarties pasirašymo pranešė, kad Lenkijai iškilo didžiulė problema dėl žemės, kuria turėtų būti tiesiamas naftotiekis, nuosavybės. „Jie (lenkai – red. past.) neišsprendė konfliktų su 17 tūkst. ūkio subjektų, kuriems priklauso projekto zonoje esantys žemės sklypai“, – laikraščiui sakė Vilniuje vykusios konferencijos vienas rengėjų.

Ekspertai teigia, kad naftotiekio projektas gali susidurti ir su dar daugiau rimtesnių kliūčių, pradedant tiesimo maršruto derinimu, finansiniais kiekvienos šalies įsipareigojimais ir baigiant transportuojamos naftos dalybomis.

Galimi Rusijos manevrai

Kalbant apie Europos energetinį saugumą negalima pamiršti Rusijos. Šios šalies žiniasklaida, pasipiktinusi Vilniuje nuskambėjusiais JAV Kongreso nario Tomo Lantoso žodžiais, kad Maskvos energetikos politika tampa vis agresyvesnė, suskubo išvadinti Lietuvos sostinėje vykusią konferenciją antirusiška.

Iki šiol Rusija visaip stengėsi neleisti ES ištrūkti iš savo energetinių gniaužtų. Netgi maršrutas Odesa–Brodai, kuris nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip alternatyvus projektas Rusijos įtakai mažinti, Maskvos pastangomis buvo iš dalies sužlugdytas. Iki šiol juo atbula kryptimi – iš Brodų į Odesą, o ne iš Odesos į Brodus – pumpuojama nafta iš Rusijos.

Tad nepaisant to, kad susitarimas dėl naftotiekio Odesa–Gdanskas buvo pasirašytas, Rusija tikriausiai nenuleis rankų.

„Maskva gali „perimti“ iš Azerbaidžano naftą, kuri galėtų būti transportuojama šiuo naftotiekiu,

mėginti gauti sprendimo teisę kompanijoje „Ukrtransnafta“, kuri yra pagrindinė projekto partnerė iš Ukrainos, ir taip blokuoti naftotiekio statybos procesą“, – sakė T.Janeliūnas.

Oksfordo energetikos tyrimų

instituto ekspertas Šamilis Jenikejevas teigė, kad Rusija šiame „šachmatų žaidime“ gali paeiti labai netikėtai – atnaujinti tiekimą naftotiekiu „Družba“, ir tuomet vamzdynas Odesa–Polockas Lietuvai taps nebereikalingas.

„Jeigu Rusija vėl atidarys „Družbos“ atšaką, Lietuva pasitrauks iš šio projekto“, – sensacingai prog-nozavo užsienio ekspertas.