ITALIJOS ŠVIETIMAS JUNTA SKAUSMINGĄ ŠALUTINĮ VIRUSO POVEIKĮ
Naujajai pandemijos bangai besirengianti Italija vėl skaudžiai pajunta pirmosios padarinius. Pirmadienį šalyje prasidėjo naujieji mokslo metai – priverstinės atostogos čia truko ilgiau nei kitose Europos šalyse. Tačiau po pusmetį duris praveriančiose mokyklose viešpatauja jo didenybė chaosas.
Vietoj šventės – chaosas
Italijos, pavasarį viso pasaulio akivaizdoje dėl pandemijos išgyvenusios dramatišką metą, vyriausybė buvo griežtai prisižadėjusi, kad rugsėjo 14-ąją 8 mln. šalies vaikų ir jaunuolių vėl kibs į mokslus. Premjeras Giuseppe Conte ir švietimo ministrė Lucia Azzolina be reikalo šį pažadą kartojo taip atkakliai: jį įgyvendinti sugebėjo tik iš dalies.
Vien tik centriniame Lacijaus regione, kuriame yra ir sostinė, pirmadienį liko užrakintos kone kas trečios mokykos durys. Šis skaičius – oficialus, jį naujųjų mokslo metų išvakarėse įvardijo regiono švietimo ministras.
Ne ką geresnis vaizdelis ir kituose regionuose. Kampanijoje, Italijos pietuose, mokytojų profesinė sąjunga paragino mokyklos metų pradžią nukelti į rugsėjo 24 d. Priežastis – mokyklose vis dar trūksta naujųjų vienviečių mokyklinių suolų, nebaigtas savanoriškas mokytojų testavimas, o ir regioniniai rinkimai bei nacionalinis referendumas dėl parlamento mažinimo tradiciškai rengiamas mokyklose rugsėjo 20-ąją.
Reikalavimas niekaip nepagrįstas politiškai: mokytojų profsąjungos tradiciškai yra artimos socialdemokratams, o regiono prezidentas Vincenzo De Luca, kandidatuojantis į postą Neapolyje, taip pat yra socialdemokratas.
Palikti likimo valiai
Nesklandumai dvigubai nemalonūs ir dėlto, kad Italijos moksleiviai jau ir taip yra tapę dvigubomis pandemijos aukomis. Nei vienoje Europos šalyje mokyklos nebuvo uždarytos taip ilgai, kaip Italijoje. Siekiant suvaldyti COVID-19 plitimą, vyriausybės nurodymu visoje šalyje ugdymo įstaigos buvo uždarytos jau vasario pabaigoje. Kovą ir balandį šalies vaikams ir jaunuoliai savaičių savaites buvo įkalinti namuose.
Per griežtąjį karantiną, kai judėjimas viešose vietose buvo maksimaliai apribotas, iš namų buvo galima išeiti tik turint raštišką darbdavio leidimą ar einant apsipirkti maisto. Pavedžioti šunį italai turėjo teisę, o išleisti vaikus bent trumpam pabūti gryname ore – ne.
Katalikų pasauliečių bendruomenės „Sant’Egidio“ atlikta apklausa parodė, kad šiuo laikotarpiu apie 60 proc. vaikų Romoje neturėjo virtualiųjų pamokų.
Tėvams, kurių darbovietės nebuvo uždarytos ir kurie privalėjo vykti į darbovietes, vaikų karantinavimas buvo tapęs dideliu galvos skausmu. Saugant didžiausios rizikos grupe laikomus senjorus, paprastai savo suaugusiems vaikams noriai padedantys seneliai negalėjo pasirūpinti staiga be priežiūros likusiais anūkais. Vaikams teko tenkintis televizoriaus ir kompiuterio draugija. Ir, žinoma, bandyti mokytis savarankiškai.
Apie pastarojo proceso efektyvumą Italijos mokytojai kalba nenoriai: skaudu suvokti, kad karantinas dar labiau padidino atotrūkį tarp gerai besimokančiųjų ir tų, kuriems pagalbos reikia labiausiai, kurių namuose nėra gebančių paaiškinti mokyklinės programos dalykus, kurių tėvai daug valandų praleidžia darbe, juolab jei pandemijos akivaizdoje išgyveno milžinišką stresą ar grūmėsi su liga.
Žinių bedugnė
Katalikų pasauliečių bendruomenės "Sant’Egidio" atlikta apklausa parodė, kad šiuo laikotarpiu apie 60 proc. vaikų Romoje neturėjo virtualiųjų pamokų.
Kituose miestuose, ypač pietuose, ar kaimo vietovėse šis rodiklis neabejotinai dar blogesnis. Dar prieš prasidedant pandemijai, 12 proc. Italijos jaunuolių baigdavo mokyklą be atestato – tai keturis kartus daugiau nei ES vidurkis. Priežasčių kritikai ieško ir valstybės biudžete. 2018 m. išlaidos švietimui Italijoje sudarė 4 proc. BVP – mažiau nei ES vidurkis, siekiantis 4,7 proc.
Skausmingai, su didelėmis netektimis pandemiją ar bent pirmąją jos bangą italai šiaip taip įveikė. Po netradicinių mokslo metų mėnesių atėjo vasaros atostogos – net du su puse mėnesio, tad vėl grįžti į įprastas vėžes mažiesiems italams tikrai nelengva. Tikėtina, kad po tokios įspūdingos mokymosi pertraukos mokyklos nebaigusiųjų dalis bus dar didesnė.
Tūkstantinis deficitas
Ateityje – jei kiltų naujų pandemijų – Italija gal ir būtų geriau pasirengusi. Bent jau tam numatoma panaudoti dalį milijardų iš europinio atkūrimo fondo. Tačiau šiandien chaoso dar labai daug.
Daug laiko pareikalavo tuščios diskusijos dėl to, ar klasėse reikėtų įrengti permatomas plastikines pertvaras, ar mokyklos bendruomenės nariai kaukes turėtų dėvėti tik koridoriuje ar ir klasėje, kada ir kaip turėtų būti matuojama kūno temperatūra, kaip, paisant naujų rekomendacijų, laikytis atstumo, po vasaros atostogų pasikeis viešojo transporto ir mokyklinių autobusų poreikis.
Organinio stiklo pertvarų nuspręsta nerengti, reikalauti, kad kaukės būtų dėvimos tik mokyklos koridoriuje ir kieme, kad temperatūra būtų matuojama namuose ir karščiuojantys vaikai turėtų neiti į mokyklą, o autobusus leista užpildyti jau nebe 50, bet 80 proc.
Vis dėlto bene didžiausias švietimo sistemos atstovų, pirmiausia jo žemiausių grandžių, mokyklos vadovų, rūpestis – kaip sutilpti tame pačiame pastate ir sudaryti sąlygas, kad mokiniai išlaikytų vienas nuo kito bent vieno 1 m atstumą; kaip suskirstyti klases, kad vienu metu patalpoje būtų mažiau žmonių, nei buvo įprasta iki šiol? Į šiuos klausimus toli gražu ne visur buvo atsakyta, todėl prieš pat numatytą mokslo metų pradžią šalyje trūko apie 20 tūkst. klasių ir 60 tūkst. mokytojų.
Pamokos po atviru dangumi
Diskusijos apie vienviečius mokyklinius stalus dar vidurvasarį buvo pasiekusios apogėjų. Prisiminus dramatiškus vaizdus iš Italijos ligoninių, kuriuos pasaulis išvydo kovą ar balandį, svarstymai, kokio dizaino, su ratukais ar be, turėtų būti šie baldai, atrodė absurdiški. Tačiau ne ką mažiau absurdiškas buvo ir pageidaujamas jų pagaminimo greitis.
Rugpjūčio pradžioje įvairioms Italijos kompanijoms pateikti užsakymai per mėnesį pagaminti apie 3 mln. naujojo modelio mokyklinių stalų. Vykdytojai nė neslėpė: per metus visoje šalyje buvo pagaminama apie 200 tūkst. tokių baldų, todėl su turimais įrengimais, net ir dirbant keliomis pamainomis, užsakymas būtų įvykdytas geriausiu atveju tik 2021-ųjų pradžioje. Jų pastangos bet kokiu atveju vertos ovacijų: iki naujųjų mokslo metų užsakovams pateikta pusmečio norma – apie 100 tūkst. stalų.
Tačiau mokyklose stinga ne tik baldų, bet ir kaukių bei dezinfekcinio skysčio. Nuo pirmadienio šalies ugdymo įstaigos kasdien turi gauti 11 mln. kaukių ir 17 tūkst. litrų dezinfekantų. "Turi" ir šiuo atveju tenka pakeisti "turėtų, bet deja".
Naujų iššūkių akivaizdoje pajėgas – ir kantrybę – vėl tenka sujungti tėvams, vaikams ir pedagogams. Numatytų naujųjų mokslo metų išvakarėse Italijos žiniasklaidoje pasirodė vienos pedagogės iš Romos laiškas tėvams, kuriame ji prašo nusiteikti šiek tiek neįprastai mokymosi aplinkai. Kadangi stinga naujų vienviečių suolų, teks naudoti senuosius. Kad būtų galima išlaikyti atstumą ir visai klasei vesti pamoką, teks mokytis lauke – ir melsti gero oro. Kadangi vien šios mokytojos mokykloje stinga 38 mokytojų, pamokų per dieną bus gerokai mažiau – tik keturios. Spjūvis politikams? Kur gi ne. Juolab kad minėtoje mokykloje mokosi ir paties premjero G.Conte sūnus.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
0 komentarai -
0 komentarai -
0 komentarai
o