ĮTEMPTI JAV IR RUSIJOS POKALBIAI: AR SAUGUMO BALANSAS DABAR – PAKIBĘS ANT PLAUKO?

Rusijai ir Vakarams susėdus prie derybų stalo, ką daryti svarsto ir Lietuva, praneša Info diena.

Ar tai, kas vyksta, yra derybos? „Bent jau derybų užuomazgos tai galėtų būti, jeigu matysime, kad Kremlius yra linkęs kalbėtis praktiškai, o ne tik ultimatyviais pareiškimais, kurie iki šiol skambėjo tiek viešai, tiek tuose „dokumentuose“, kurie buvo išplatinti prieš kelias savaites. Tie dokumentai, be abejo kėlė reikalavimus Vakarų pusei, kurie yra visiškai neįgyvendinami, ir Rusija tą puikiai supranta. Tad, jeigu Rusijos pozicija bus tokia, – t. y. vadovautis tuo, kas yra skelbiama viešai, tai apie derybas kalbėti nebus prasmės“, – sakė Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.

Pasak jo, tai nusižengtų visiems – tiek NATO, tiek Vakarų valstybių politinio veikimo principams. Pirmas atsakymas, kurį bent jau teoriškai galėtume išgirsti, pašnekovo teigimu, yra: ar Rusija bando žaisti teatrą, t. y. demonstruoja, kad nori kalbėtis, o iš tikrųjų tik sukuria papildomą pretekstą karinių veiksmų eskalacijai, sakydama, kad bandė, o Vakarai atmetė pasiūlymus. Ar vis dėlto galimas šioks toks kalbėjimas ir galbūt ilgalaikėje perspektyvoje, nes tam tikrai prireiks ne vieno derybų raundo, susitarimas.

„Tiek Jungtinių Valstijų, tiek Vakarų valstybių pozicija buvo aiški – jei Rusija intensyvins eskalaciją Ukrainoje, nes ten karas niekada nebuvo sustojęs, tuomet NATO priešakinės šalys – ypatingai Baltijos šalys, Lenkija galėtų sulaukti papildomo karių dislokavimo. Kitaip tariant, priešinga žinia, kuri nuskambėjo prieš keletą dienų žiniasklaidoje, kad neva Vakarų šalys ir NATO būtų linkusios svarstyti atitraukti tą labai nedidelį sąlyginai karių skaičių iš Baltijos šalių ir Lenkijos, jei Rusija sutiktų deeskaluoti situaciją regione. Manau, kad tai yra labai svarbi žinia ir tai turėtų būti visų derybų atskaitos taškas“, – svarstė Rytų Europos studijų centro vadovas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kokia didžiausia politikų baimė Rytų Europoje – tose šalyse, kurios per naujausią etapą prisijungė prie NATO? Pasak L. Kojalos, didžiausia baimė yra tokie pokalbiai, kurie šiandien vyksta tarp JAV ir Rusijos, nes suprantama, kad kalbamasi ne tik apie dvišalius santykius, bet ir apie platesnę Europos saugumo architektūrą. Esą dėl to yra svarbu, kad Vašingtonas atliko namų darbus ir nesudarė prielaidų manyti, kad yra kalbamasi virš kitų šalių galvų.

Ar galima sakyti, kad saugumo balansas dabar yra pakibęs ant plauko? „Galbūt iš dalies pakibęs ant plauko, nes Rusija turbūt norėtų, kad jis ne tik pakibtų ant plauko, bet ir kažkur nukristų, bet, manau, kad Vakarų šalys laikosi vieningos pozicijos, kad negali būti jokių esminio saugumo architektūros peržiūrų, todėl, kad šiandien yra kalbama ne apie kažkokias reformas, o apie įtampos mažinimą ir bandymą užkardyti kelią labai didelei karinei eskalacijai Europos teritorijoje. Tai būtų labai didelis smūgis visam regionui, bet šiuo atveju, kalbėti apie ilgalaikius susitarimus, kurie galėtų tenkinti Rusiją, yra sudėtinga, nes pirmiausiai, nes reikia sumažinti įtampą ir kiek įmanoma išvengti eskalacijos“, – sakė L. Kojala.

Šiuo atveju, kalbėti apie ilgalaikius susitarimus, kurie galėtų tenkinti Rusiją, yra sudėtinga, nes pirmiausiai, nes reikia sumažinti įtampą ir kiek įmanoma išvengti eskalacijos.

Pasak pašnekovo, Rusija supranta, kad Europos šalys, o taip pat ir JAV turi derinti pozicijas, pasiekti konsensusą yra sudėtinga, nes tai yra ir teisinis, ir politinis procesas. Tad dažniausiai atsakas vėluoja. Bet savaitgalį skambėjo labai svarbi žinia JAV – kalbėdamiesi su žiniasklaidos atstovais administracijos pareigūnai labai aiškiai indikavo, kad 2014 metų reakcija į Krymo aneksiją, į agresiją Dombase nebuvo pakankama. Ji buvo per lėta. Tačiau dabar bandoma mokytis iš klaidų ir neatliktų darbų.

„Rusija šiandien yra dėmesio centre – kalbasi su supervalstybėmis – JAV ir tikrai yra pozicijoje, kurioje grasina tarsi versdama ją pradėti pokalbį, bet, kita vertus, dėl ko tai vyksta? Dėl Ukrainos ateities. O tai rodo, kad Rusija per kelis dešimtmečius sugebėjo tiek stumti Ukrainą nuo savęs, kad šiandien ši valstybė beldžiasi tiek į NATO, tiek į Europos Sąjungos duris. Tai rodo, kad Kremlius mažina šios šalies įtaką, o vienintelė priemonė, kuri mėgina sustabdyti šį procesą, – karinė jėga, jos demonstravimas ir grasinimas kitiems. Bet efektas nebus ilgalaikis, ir ateityje Ukraina turbūt dar labiau norės būti susieta su Vakarų organizacijomis“, – spėjo jis.