Japonija svarsto keisti prostitucijos įstatymą ir bausti sekso pirkėjus

Šie ketvirtadienį pateikti pasiūlymai, tikėtina, pakeis dešimtmečius galiojančius teisės aktus.

Šiuo metu gatvės sekso darbuotojams gresia baudos arba laisvės atėmimas už viešą siūlymąsi, tačiau jų klientai nėra baudžiami – tuo Japonija išsiskiria iš kitų išsivysčiusių šalių.

Ragindama panaikinti šią asimetriją, teisės ekspertų grupė ataskaitoje pasiūlė, kad klientai taip pat būtų baudžiami už siūlymąsi tiek viešumoje, tiek internete.

Beveik neabejojama, kad Teisingumo ministerija, remdamasi ekspertų grupės išvadomis, priims teisės aktų pakeitimus.

Tokie veiksmai kaip tarimasis dėl mokamo sekso viešumoje ir lūkuriavimas gatvėje siekiant „apžiūrėti“ sekso darbuotojus turėtų būti laikomi baustinu elgesiu, teigė ekspertai.

Kai kurie aktyvistai reikalavo „Šiaurės šalių modelio“, pagal kurį sekso pardavimas dekriminalizuojamas, o už jį mokėti tampa nusikaltimu – šį modelį taiko tokios šalys kaip Švedija, Norvegija ir Prancūzija.

Tačiau grupė nerekomendavo visiškai dekriminalizuoti sekso darbo ar iš naujo apibrėžti prostitucijos taip, kad ji apimtų ne tik vaginalinį lytinį aktą.

Kai kurie pardavėjai, pasak ekspertų, į sekso prekybą įsitraukė „savo noru“, o jų siūlymasis „ardo socialinę tvarką“.

Risa, sekso prekybą išgyvenusių asmenų grupės „Toka“ („Šviesa“) narė, teigė, kad jei įstatymai ir toliau bus nukreipti prieš pardavėjus, „jie negalės pranešti policijai apie smurtą ir kitą siaubingą patirtį, bijodami būti apšaukti nusikaltėliais“.

Laisvos valios sąvoka sekso darbe yra mitas, nes tokie sunkumai kaip skurdas, traumos ir negalia pastūmėja daugelį moterų į šį verslą, naujienų agentūrai AFP prisidengdama slapyvardžiu sakė 37 metų moteris.

Būdama dvidešimties, „galvojau, kad tai darau savanoriškai“, siekdama išgyventi tokias negandas kaip smurtaujantis, girtaujantis tėvas, darbo praradimas ir depresija, sakė Risa.

Tačiau „įdomu, kiek žmonių vis dar sakytų, kad nori tai tęsti“, jei turėtų galimybę persikvalifikuoti, įsidarbinti ir gydytis psichikos sveikatą, pridūrė ji.

„Turėjau elgtis kaip lėlė, išjungti visas emocijas ir apsimesti, kad esu patenkinta, nesvarbu, ką su manimi darė“, – teigė ji.

Kai 1956 metais buvo priimti Japonijos kovos su prostitucija įstatymai, sekso darbuotojos buvo laikomos „blogiu“, gundančiu vedusius vyrus, ir visuomenės lūkesčių dėl „skaisčių žmonų“ priešingybe, neseniai Tokijuje vykusiame simpoziume teigė feministė advokatė Yukiko Tsunoda (Jukiko Cunoda).

„Niekas net nepagalvojo, kad sekso prekyba yra smurtas“ prieš moteris, sakė ji.

Bet kokių teisinių pokyčių jau seniai reikėjo „Toka“ narei Nao, kuri pabėgo nuo motinos smurto ir nuo 14 metų gyveno po tiltu, o norėdama „išgyventi dieną“, ėmėsi gatvės prostitucijos.

Išaušus rytui, „dažniausiai pusamžiai vyrai, pakeliui į darbą“ prieidavo prie jos ir pasiūlydavo už seksą apie 5 tūkst. jenų (apie 28 eurus), sakė ji AFP.

Tuo metu „man reikėjo jausti, kad turiu kažką, kas daro mano gyvenimą prasmingą“, prisiminė dabar jau 25-erių Nao – tai slapyvardis, kurį ji naudoja dalyvaudama visuomeninėje veikloje.

„Tačiau dabar žinau, kad buvau seksualinio išnaudojimo auka“, – kalbėjo ji.