Trijų didžiųjų pasaulio religijų lopšyje vėl liejasi kraujas. Vietoje, kur gimė ir veikė istoriniai bei Biblijos personažai, kur turėtų vyrauti amžina taika – eilinis smurto protrūkis. Taikos, tiesa, Artimuosiuose Rytuose niekas nematė jau senokai, bet bent jau didesnės pertraukos tarp mūšių leisdavo žmonėms atsikvėpti ir bandyti kurti kažką panašaus į gyvenimą. Šiokia tokia ramybė iki pirmojo sukilimo – intifados, tada tarpukaris, antroji intifada – keleri metai pasaulio lyderių raginimų derėtis ir dabar trečioji banga, kuri truks nežinia kiek.
Izraelis nusiteikęs rimtai. 2006 m. nesėkminga operacija Libane prieš "Hezbollah" vos neišvertė iš posto dabartinio premjero Ehudo Olmerto. Jei sėkmė nusisuks ir šį kartą, laimėti vasarį numatytų pirmalaikių rinkimų jo partijai "Kadimai" tikrai nepavyks. Užtrukęs karas taip pat reikš neigiamą scenarijų užsienio reikalų ministrei Tzipi Livni, kuri po rinkimų ketina užimti premjero postą.
Izraelio kariuomenės pajėgumu niekas neabejoja. Tai ne pirma jos operacija Gazos ruože, tad skirtingai nei Libane šiame mažyčiame Žemės lopinėlyje gerai parengti kareiviai tikrai neįklimps. Tačiau karas nesibaigs "Hamas" sutriuškinimu Gazos ruože. Išplėtota ir kai kurių valstybių remiama organizacija turi bazių ir parengimo stovyklų užsienyje, o norinčių papildyti jos gretas po Izraelio oro atakų nesumažės. Paaukoti gyvybę savo šeimas praradusiems vyrams ir moterims – juokų darbas.
Taigi prognozuoti, kada Šventojoje žemėje įsivyraus popiežiaus Benedikto XVI linkėta ramybė, beveik neįmanoma. Bent jau kol pasaulis apsiriboja tik ragindamas abi puses nutraukti smurtą, jos tikrai nebus. Kiek žmonių turi žūti, kad tarptautinė bendrija pabustų iš letargo miego, irgi neaišku.
Naujausi komentarai