Suprasti savo trūkumus
Pernai gruodį vykusio, vasario pradžioje viešai pristatyto „karo žaidimo“ organizatoriai siekė suprasti Vokietijos valdžios struktūrų elgesį išskirtinėje krizinėje situacijoje. Tad jo dalyviams teko ne tik „raudonųjų“ (Rusijos) ir „mėlynųjų“ (Vokietijos) kariškių bei politikų vaidmenys – sudėtingus sprendimus priėmė ir patyrę komunikacijos, finansų, teisėtvarkos, civilinės saugos sričių atstovai.
Dar XIX a. prūsų sugalvota, po Antrojo pasaulinio karo labiau JAV ir Didžiojoje Britanijoje ištobulinta „karo žaidimų“ koncepcija šiandien Vokietijoje vėl atgaivinta. Jai skirtoje Bundesvero brošiūroje generalinis inspektorius Carstenas Breueris rašo manąs, kad tokios simuliacijos, be kita ko, sustiprintų „drąsą priimti sprendimus“.
Bundesvere vykstančių panašių žaidimų rezultatai paprastai neskelbiami – Lietuvos dėmesio sulaukęs įvykis buvo viešas dienraščio „Die Welt“ ir akademinės institucijos, vieno iš dviejų Vokietijos Bundesvero universitetų, projektas.
„Karo žaidimai“ neprognozuoja ateities. Jie negali apskaičiuoti, ar Rusija kada nors tikrai užpuls NATO šalį arba kada Kinija užpuls Taivaną. Ir jie gali klysti, nes sudėtingą tikrovę įspraudžia į žaidžiamą mikrokosmosą. Tačiau „karo žaidimai“ padeda atpažinti silpnybes ir veiksmų galimybes“, – rašė „Die Welt“.
Dienraštis priminė, kad žaidimų koncepcija, norėdama identifikuoti savo silpnąsias vietas, pasinaudojo ir 45-oji šarvuotoji brigada: pernai vasarą Bundesveras tyrė, kokiomis sąlygomis Lietuvoje dislokuotas junginys per hipotetinį Rusijos puolimą galėtų bendrauti su sąjungininkais ir kaip jam būti vadovaujama. „Baltic Mesh“ pratybų dalyviai susidūrė su įvairiomis problemomis, kurias turėjo išspręsti. Apie rezultatus vėliau Bundesveras pranešė: didžiausia komunikacijos problema – elektroniniai pėdsakai, tad tapo aišku, ką reikėtų tobulinti.
Rezultatai nedžiugino
Žaidimo metu Rusija, pasinaudodama humanitarine krize Kaliningrado srityje, užėmė Marijampolę. Pavadindama invaziją humanitarine misija, Rusija įtikino JAV netaikyti NATO 5-ojo straipsnio, numatančio kolektyvinę gynybą. Vokietija dvejojo, o Lenkija, nors ir mobilizavosi, nesiuntė kariuomenės per sieną į Lietuvą. Lietuvoje jau dislokuota vokiečių brigada nesikišo iš dalies dėl to, kad Rusija naudojo dronus keliams, vedantiems iš jos bazės, užminuoti.
Po daug triukšmo Lietuvoje sukėlusio žaidimo „Die Welt“ sutelkti ekspertai išryškino problemas, kurias spręsdama Vokietijos vadovybė galėtų sustiprinti šalies pasirengimą karinio konflikto atvejui.
Pirmiausia – svarbu suprasti strateginį Kremliaus tikslą ir stengtis jį žlugdyti – „mėlynieji“ pernelyg rūpinosi konsensusu, nežengė žingsnio, kuris būtų privertęs Rusiją pakeisti kursą – nesiryžo karinei akcijai.
Įsitikinta, koks svarbus sprendimų priėmimo operatyvumas, Rusijos situacija Ukrainos fronte ir galimo taikos susitarimo poveikis. Vokietijai stinga gebėjimų koordinuoti veiksmus kibernetinės ar hibridinės atakos atveju, o šalies institucijoms – teisinių įrankių agresyviau kovoti ir skaitmeniniame fronte. Valdantiesiems labai svarbu turėti strategiją, kad galėtų sutelkti du trečdalius Bundestago balsų, reikalingų nepaprastajai padėčiai paskelbti – be jos federalinėje valstybėje sprendimai priimami pernelyg lėtai.
Vokietija turi sparčiau rūpintis privalomosios karinės tarnybos sąlygomis, inventorizuoti rezervistų sąrašus. Krizės atveju NATO logistikos centru tapsiančiai šaliai svarbu pasirūpinti transporto mazgų apsauga.
Berlynui reikėtų imtis lyderės vaidmens Europoje ir atsikratyti senojo mąstymo – nebijoti eskalacijos, reaguoti nesistengiant kiekvieno veiksmo derinti su partneriais.
Svarbus ginklas – viešieji ryšiai: užuot susitelkus į šalies gyventojų informavimą, reikia kryptingos strateginės komunikacijos, kuri padėtų atsverti Rusijos naratyvą ir karinės eskalacijos atveju taptų labai svarbiu ginklu. Karo žaidimo rezultatai parodė ir civilinės saugos, kurios lygis, anot „Die Welt“ prastesnis nei Baltijos šalyse, svarbą.
Banalus scenarijus
Rusijos kariuomenės vado vaidmenį žaidime atliko Austrijos armijos atsargos karininkas, karo analitikas, Tarptautinių studijų instituto Londone ir Naujosios amerikiečių saugumo centro Vašingtone bendradarbis Franzas-Stefanas Gady. „Planuodamas ar vertindamas karinius planus laikausi seno amerikiečių karinio principo KISS – „Keep it simple, stupid" (Padaryk tai paprastai, kvaily)“, – vėliau apžvelgdamas projektą sakė F.-S. Gady.
Dažnai karo planai būna pernelyg sudėtingi, todėl žlunga neiššovus nė šūvio, tad jis išskyrė tris aspektus, kurie, jo nuomone, suteikė Rusijai pranašumą NATO atžvilgiu: greitį (Rusijos pajėgos netoli Lietuvos, NATO reikėtų bent kelių dienų, kad atgabentų didesnius dalinius); galimybę be pasipriešinimo užimti teritoriją (oficialūs Lietuvos atstovai vėliau bene daugiausia kritikavo būtent šį žaidimo dėmenį); branduolinį šantažą.
Tariamojo Rusijos kariuomenės vado komanda stengėsi, kad amerikiečiai nesiveltų į konfliktą. „Raudonieji“ komunikavo siekdami suaktyvinti NATO atžvilgiu priešiškai nusiteikusią Vokietijos visuomenės dalį, o vietos politikams ir verslui žadėjo ekonominių lengvatų. Su jomis, beje, net žaidimo metu vokiečiai nesutiko.
„Nesiekėme ilgo karo ar užkariauti visas Baltijos šalis. Veikiau – diskredituoti ir sunaikinti NATO, kad galėtume diktuoti Europai savo sąlygas kuriant naują tvarką", – sakė F.-S. Gady.
Kiek realistinis toks scenarijus? Ekspertas jį laiko galimu, tačiau Rusija labai rizikuotų patirti nesėkmę. „Keliai Lietuvoje, kuriais „karo žaidimo“ metu siuntėme kariuomenę, nėra geri įrengti, jų per mažai. Apylinkės miškingos, iš dalies pelkėtos. Todėl yra sąsmaukų, kuriose mūsų puolimas tikrai būtų sustabdytas. O jei kartą būtume sustabdyti, būtų labai sunku greitai be didesnio pasipriešinimo sukurti koridorių. Tačiau, kad atkirstų Baltijos šalis, Rusijos pajėgoms net nebūtų reikėję fiziškai užimti Suvalkų koridoriaus. Būtų užtekę nuotolinių minų, dronų, raketų artilerijos, oro ir raketų gynybos sistemų. Gali būti ir dar paprasčiau. Baltijos šalis galima izoliuoti ir be kariuomenės. Tam pakanka nuo bėgių nuvirtusio traukinio su pavojingų chemikalų cisternomis Suvalkų koridoriuje arba sugedusio krovininio laivo ties Kuršių Nerija“, – samprotavo F.-S. Gady.
Berlynui reikėtų imtis lyderės vaidmens Europoje ir atsikratyti senojo mąstymo – nebijoti eskalacijos, reaguoti nesistengiant kiekvieno veiksmo derinti su partneriais.
Kad priešininkai nepalaužtų Vokietijos, ji turi atsakyti į klausimus: ar Baltijos šalys mums iš tiesų vertos tiek, kad stotume į karą su Rusija net be amerikiečių; ar esame pasirengę žaisti branduolinį pokerį; ar iš tiesų esame nusiteikę karui ir kokie tokiu atveju būtų mūsų karo tikslai?
„Atgrasymas priklauso ne tik nuo gebėjimų, bet ir nuo to, ką priešininkas mano apie mūsų valią. „Karo žaidime“ aš ir mano „rusų kolegos“ žinojome: Vokietija dvejos. Ir to užteko pergalei“, – sako ekspertas.
Veikti jų metodais
Arndtas Freytagas von Loringhovenas – buvęs diplomatas, 2007–2010 m. dirbęs Federalinės žvalgybos tarnybos viceprezidentu, 2016–2019 m. – NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas žvalgybos bendradarbiavimui ir saugumui. „Karo žaidime“ jis atliko Rusijos užsienio reikalų ministro vaidmenį.
A. Freytagas von Loringhovenas įsitikinęs: Rusijos kampanijos prieš Vakarus tampa vis agresyvesnės, informaciniu ginklu paverčiamos visos prieštaringos temos, naudojamos visos naujosios technologinės galimybės, o Vakarų demokratijos bijo eskalacijos, todėl vengia aiškios reakcijos, kratosi cenzūros, propagandos.
„Privalome apsaugoti mūsų demokratiją. Tačiau šis argumentas negali trukdyti imtis aktyvių veiksmų. Ar demokratijos tikrai tokios bejėgės? Ne, jos gali veikti nepažeisdamos savo vertybių. Tačiau tam reikia iš esmės pakeisti mąstymą“, – cituoja jį „Die Welt“.
Vakarų demokratijos turi išmokti sieti skirtingo pobūdžio atakas į bendrą kontekstą ir imtis puolamųjų hibridinio karo priemonių – į tai turėtų labiau įsitraukti Vokietijos valstybės institucijos, kurios turėtų stiprinti bendradarbiavimą su verslu ir pilietine visuomene (80 proc. kritinės infrastruktūros Vokietijoje – privati nuosavybė), aiškiai įvardyti kibernetinių ar kinetinių incidentų kaltininkus, kas iki šiol dažnai nedaroma bijant eskalacijos, imtis puolamųjų priemonių (pvz., įsiskverbiant į pavojų keliančią Rusijos skaitmeninę infrastruktūrą).
Svarbu didinti atsparumą skatinant Vokietijos piliečių medijų raštingumą, skandinavų pavyzdžiu ruošti visą visuomenę aktyviai dalyvauti civilinėje apsaugoje, o, prisiminus šaltojo karo meto patirtį, – rengti informacinę kampaniją prieš Rusiją – atakuoti ne melu, bet faktais apie V. Putino režimui jautrius dalykus, pvz., nuteistųjų panaudojimą kariuomenėje ar augančius socialinius neramumus.
Kaip sektiną pergalės hibridiniame informaciniame kare pavyzdį A. Freitagas von Loringhovenas nurodo Moldovą: nepaisant didžiulių Rusijos pastangų, rugsėjį vykusiuose rinkimuose apie 70 proc. piliečių balsavo proeuropietiškai.
Silpnumas skatina agresiją
NATO generalinės sekretorės vaidmenį „Die Welt“ žaidime atliko Oana Lungescu – 2010–2023 m. buvusi vyriausioji aljanso atstovė spaudai, anuomet laikyta įtakingiausią moterimi NATO. Vėliau ji pasakojo, kad žaisdama norėjusi akcentuoti, jog kai agresija nukreipta prieš NATO šalį, svarbu yra trys dalykai – atgrasyti ataką, jei atgrasyti nepavyksta, apginti atakuotą šalį ir atremti priešą, o viso to pagrindas – aljanso vienybė. Šioje imitacijoje JAV nebuvo pasirengusios aktyvuoti 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. Tačiau buvo sustiprinta žvalgyba realiuoju laiku, padidinta lietuviškosios Vokietijos brigados parengties lygis, pasitelkus NATO pajėgų Europoje vyriausiąjį vadą, susitarta dėl aktyvaus atgrasymo ir gynybos valdymo.
Vėliau komentuodama žaidimą O. Lungescu priminė, kad realybėje NATO nėra pasyvi: pajėgų parengties lygis buvo padidintas nelaukiant 2022 m. vasario – dar 2021 m. gruodį. „Be kita ko – ir norint pasiųsti signalą priešui. Jėga – komunikaciniu ir kariniu požiūriu – yra esminis faktorius. Silpnumas skatina agresiją, – sako ekspertė. – Šiandien NATO yra budresnė ir geriau pasirengusi nei iki 2022 m. Vyriausiasis vadas turi nemažai galimybių (...), tačiau visa tai priklauso ne tik nuo įgaliojimų, bet ir nuo to, ar tos pajėgos ir galimybės iš tikrųjų yra prieinamos, ar valstybės yra pasirengusios jas perduoti NATO vadovavimui.“
„5-asis straipsnis turi milžinišką simbolinę ir politinę reikšmę. Bet NATO gali gintis ir be jo“, – sakė O. Lungescu, regioninius gynybos planus įvertindama kaip galingiausius nuo šaltojo karo laikų. Juose detaliai nustatyta, kokios pajėgos ir kaip gina tam tikrą aljanso teritorijos dalį. „Ir – tai svarbu – jie glaudžiai susiję su NATO gynybos planavimu. Tai reiškia, kad Vokietija ar Lietuva ginkluoja savo armijas ne izoliuotai, bet orientuojasi į NATO reikalavimus. Šie planai nuolat atnaujinami, taip pat atsižvelgiant į Ukrainos karo pamokas – pavyzdžiui, susijusias su bepiločiais orlaiviais ar tiksliojo taikymo ginklais. Europa daugelyje svarbių sričių priklauso nuo JAV: oro ir raketų gynyboje, žvalgyboje, nustatant taikinius ir smogiant toli už fronto linijos esantiems priešo taikiniams. Agresijos prieš NATO atveju būtų vykdomi – grynai hipotetiškai – preciziški smūgiai prieš Rusiją. Tai tikriausiai būtų veiksmingiausias būdas sustabdyti Rusijos ataką prieš NATO jai jau prasidėjus“, – sakė O. Lungescu.
Naujausi komentarai