Gyventi be jokio tikslo sunku, netgi neįmanoma. Žmonės siekia tobulėti, didelės valstybės išsigalvoja mesianizmo idėjas ir jas mėgina primesti visam pasauliui, mažos – tenori išgyventi.

Kai Lietuva, neabejotinai maža valstybė, tapo NATO ir ES nare, atrodė, kad tikslas pasiektas. Ko dar galima norėti? Po JAV saugumo skėčiu ir su Europos sočia ateitimi, gyvenimas tapo tiesiog nuostabus.

Bet išaiškėjo, kad net ir ES reikia kovoti dėl teisės gyventi taip, kaip norisi. Nes kuriamą bendrą ateitį kiekviena Bendrijos narė mato savo akimis ir šis matymas gana dažnai būna nepriimtinas kitoms.

Suprantama, kad ekonominiu pagrindu susikūrusioje Bendrijoje didžiausi ginčai kyla dėl skirtingos šalių istorinės patirties. Tai, kad valstybės narės dėl vertybių sutaria, leidžia tikėtis, jog ES sėkmingai gyvuos toliau. Tačiau takoskyra tarp senbuvių ir naujokių neišnyks, kol 2004 m. prie ES prisijungusios valstybės neprivers Briuselio žvelgti ne tik iš savo varpinės.

Tai padaryti įmanoma, bet reikia viso regiono vienybės. Pagrindo tokiam neformaliam susivienijimui reikia ieškoti ten pat – bendroje istorijoje.

Ilgą laiką gyvavusi, tolerantiška, demokratiška Abiejų Tautų Respublika gali būti pavyzdžiu, kuris ir dabar padėtų viso regiono gyventojams suvokti save kaip vienos valstybės piliečius. Valstybės, kurios tautos sugebėjo pamiršti tarpusavio nesutarimus, kartu žengia į rytojų.