– Ar informacijos apie Rusijos ekonomiką apskritai būna, ar viskas slepiama? Ar įmanoma iš šalutinių rodiklių pamatyti, kas iš tiesų vyksta? Nes kai pasirodo Vladimiras Putinas, viskas atrodo puiku. Kaip jūs, ekonomistai, iš tikrųjų suprantate, kas ten dedasi?

Narijus: Statistinių duomenų iš Rusijos yra pakankamai daug. Ar jie kokybiški – kitas klausimas. Tačiau nėra priežasčių manyti, kad visa statistika būtų stipriai klastojama. Klasikiniai rodikliai, kuriuos analizuojame vertindami Vakarų valstybes, yra prieinami ir Rusijai. Pastaraisiais metais šalyje buvo didelė, dviženklė infliacija. Dabar ji sumažėjo iki maždaug 8 proc., bet faktas, kad infliacija egzistuoja, nėra slepiamas. Rusijos centrinis bankas reagavo keldamas palūkanų normas net iki 20 proc., o tai labai padidino skolinimosi kaštus tiek įmonėms, tiek gyventojams ir pristabdė ekonomikos augimą. Be to, tokie duomenys kaip naftos, dujų ar anglies eksportas yra vieši ir sunkiai nuslepiami – prekyba vyksta per tarptautinius sandorius, todėl manipuliacijų galimybės ribotos. Pavyzdžiui, Rusijos pajamos iš energijos išteklių šiemet smarkiai sumažėjo.

– O kaip jūs apibūdintumėte Rusijos ekonomiką? Su kuo ją galima palyginti?

Nerijus: Sudėtingas klausimas. Pagal nominalų BVP eurais Rusijos ekonomika yra mažesnė už Italijos. Nors šalis didelė, ji nėra turtinga. Jei atmesime naftos ir dujų sektorius, Rusija atrodo dar skurdesnė. Technologiškai ji nepažangi, o pajamų nelygybė – milžiniška. Oligarchai, turintys ryšių su Kremliumi, valdo milžiniškus turtus, o provincijos gyventojai vos suduria galą su galu. Iš pradžių daugelis tikėjosi greito poveikio – kad 2022 m. įvestos sankcijos iškart paralyžiuos Rusijos ekonomiką. To neįvyko. Energijos kainos tuomet buvo rekordiškai aukštos – tiek nafta, tiek dujos. Be to, Europa dar negalėjo visiškai apsieiti be rusiškų dujų. Tik dabar, nuo 2027 m., bus visiškai sustabdytas suskystintų dujų importas iš Rusijos. Kita priežastis – prekybos partneriai. Didžiąją dalį pajamų Rusija gauna iš Kinijos, Indijos ir Turkijos. Tačiau šis ratas siauras, ir ilgainiui sankcijos vis labiau veikia biudžetą. Pajamos iš iškastinio kuro sumažėjo perpus, lyginant su 2023 m. Prieš Krymo aneksiją daugiau nei pusę biudžeto sudarė pajamos iš naftos, dujų ir anglies. Dabar – tik apie penktadalį. Todėl Rusija didina mokesčius: pelno, pajamų ir PVM. Tai aiškus ženklas, kad prabangaus gyvenimo iš energijos eksporto laikai baigėsi. Kita svarbi detalė – pirmą kartą nuo karo pradžios kitais metais Rusija skirs mažiau lėšų karo pramonei. Ne todėl, kad nenori, o todėl, kad tiesiog neturi iš ko.

– Algirdai, kaip manote, ar šios sankcijos ilgainiui „sugrauš“ Rusijos ekonomiką?

Algirdas: Taip, tik klausimas – kada. Tokie procesai nevyksta greitai. Panaši situacija buvo ir Sovietų Sąjungoje – rimti ekonominiai sunkumai pradėjo ryškėti aštuntajame dešimtmetyje, bet imperija subyrėjo tik po dešimtmečio. Tokie griuvimo procesai lėti, o kartais juos paspartina netikėti įvykiai – pavyzdžiui, Černobylio katastrofa ar karas Afganistane. Kalbant apie Rusijos ekonomiką, ji šiuo metu yra kiek sustojusi. Palyginus 2024 ir 2025 m. pirmuosius du ketvirčius, augimas siekia vos apie 1,1–1,4 proc, kai ankstesniais metais augimas siekdavo 4–6 proc., tai akivaizdus sulėtėjimas. Tačiau tai neturėtų stebinti – Rusijos centrinis bankas, kovodamas su infliacija, buvo smarkiai pakėlęs palūkanų normą iki 21 proc. Šiemet ji mažinama: 20, 18, 17, dabar – 16,5 proc. Vis tiek tai labai aukštos palūkanos, kurios padeda suvaldyti kainų augimą, bet tuo pačiu stabdo ekonomikos plėtrą. Kalbant apie užimtumą, nedarbas Rusijoje pasiekė rekordines žemumas – 2,1 proc. Tokio rodiklio šalis dar nėra turėjusi. Išskyrus kai kurias Šiaurės Kaukazo respublikas, visur kitur nedarbas itin mažas. Tai reiškia, kad žmonės turi darbą, nors atlyginimai dažnai nėra dideli. Vis dėlto dirbančiųjų skaičius auga labai lėtai – užimtumo augimas siekia vos 0,1–0,2 proc. Tai rodo senėjančios visuomenės požymius. Senėja ne tik Europa, bet ir Rusija – o kai dalis jaunų žmonių išsiųsta į frontą, procesas dar labiau išryškėja. Kiek tiksliai vyrų išsiųsta į karą, duomenų nėra – sklando įvairūs skaičiai, bet jie nepatvirtinti. Kalbant apie vadinamąją karo ekonomiką, oficialūs duomenys rodo, kad 2024 m. Rusija gynybos reikmėms skyrė apie 7 proc. BVP. Tai labai mažas rodiklis, palyginus su tikra karo ekonomika – pavyzdžiui, hitlerinėje Vokietijoje du trečdaliai BVP buvo skirti karui. Tad kalbėti apie karo ekonomiką Rusijos atveju būtų perdėta. Vis dėlto sankcijos Rusiją paveikė – ji prarado pelningiausias rinkas Europoje. Jei nebūtų įsivėlusi į karą Ukrainoje, jos ekonomikos augimas galėjo būti kur kas spartesnis. Dabar tenka tenkintis mažesniais skaičiais ir bendradarbiavimu su Kinija bei Indija, o ne su Vakarų partneriais.

Nerijus: Rusijos ekonomika kol kas nekrenta, tiesiog nebėra tokio augimo kaip anksčiau. Vartotojų pasitikėjimas vis dar gana aukštas. Nors norėtume manyti, kad šaliai greitai pritrūks lėšų karui, tokia perspektyva dar toli. Revoliucijos ar griūties scenarijus taip pat sunkiai įsivaizduojamas – visuomenės tolerancija skurdui vis dar didelė, o propaganda dažnai nugali sveiką protą. Be to, matoma technologinė degradacija – Rusija nebegali gauti vakarietiškų įrenginių, kurie anksčiau buvo būtini naftos, dujų ir karo pramonėje. Kol kas nežinoma, ar iš Kinijos importuojamos technologijos gali jas visavertiškai pakeisti. Galbūt tai leidžia išlaikyti minimalų funkcionavimą, bet ilgainiui tai reikš stagnaciją ir nuosmukį. Kalbant apie karo finansavimą, Rusijos ekonomika vis dėlto iš dalies persiorientavo. Pavyzdžiui, iki 2021 m. apie 15 proc. nacionalinio biudžeto buvo skiriama gynybai, o šiemet – jau 32,5 proc. Taigi, išlaidos karui padidėjo daugiau nei dvigubai. Žinoma, tai reiškia, kad sumažėjo lėšų socialinėms išmokoms ir viešojo sektoriaus darbuotojams – žmonės veržiasi diržus, bet gyventojų pasitikėjimo rodiklis išlieka.

– O kaip tas pasitikėjimas išlieka?

Nerijus: Televizijoje rodomas naratyvas veikia: „motina tėvynė“ kovoja su priešais, todėl visuomenė priima aukas – valgo kukliau, bet tiki, kad kovoja „už savus“. Tačiau realybė kitokia: be propagandos yra dar ir sveikatos apsauga, švietimas, infrastruktūra – visur jaučiami trūkumai. Poliklinikose trūksta paslaugų, vyksta elektros tiekimo sutrikimai, stringa šildymas, degalinėse nusidriekia eilės. Vis dėlto dėl to kaltinami ne finansiniai sunkumai ar technologijų stoka, o Ukrainos dronai, kurie esą sprogdina gamyklas.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Nors trumpuoju laikotarpiu vis dar galima gyventi pakenčiamai, ilgainiui tokie procesai griūva ant pačios visuomenės. Klausimas – kiek iš tiesų tikras tas pasitikėjimo rodiklis?

Nerijus: Teisingai. Gal žmonės uždarose erdvėse liūdi, pyksta, bet viešai to neparodo – nėra opozicijos, nėra galimybės protestuoti. Lietuvoje galime laisvai reikšti nepasitenkinimą valdžios sprendimais, o Rusijoje – visi bijo, nes žino, kuo tai gali baigtis.

– Pasižiūrėjus į Rusijos ekonomiką, galima sakyti: išgyventi įmanoma, bet patogiai gyventi – nebe. Prasideda lėtas byrėjimas – griūna infrastruktūra, trūksta išteklių…

Nerijus: Nors nedarbo lygis atrodo mažas, tai tik todėl, kad trūksta žmonių – vieni fronte, kiti žuvę, dar kiti neturi kompetencijų. Šiemet biudžeto deficitas bus dvigubai didesnis, nei planuota metų pradžioje. Naftos ir dujų kainos krenta, pirkėjų mažėja, net Kinija ir Indija po naujų sankcijų pamažu atsitraukia. Rusija vis dar turi Nacionalinį turto fondą – apie 150 mlrd. dolerių, bet šie rezervai mažėja. Pajamos iš dujų ir naftos eksportų taip pat po truputį slūgsta. Praėjus beveik ketveriems metams nuo karo pradžios, akivaizdu, kad atėjo laikas sunkiesiems sprendimams – pinigų viskam nebepakanka. Rusija negali skolintis iš užsienio, o skolindamasi šalies viduje atitraukia kapitalą nuo privataus sektoriaus. Ekonomika po truputį „rūdija“, prasideda dekadansas, kuris gali tęstis ilgai. Rusija gali tapti savotiška „didžiąja Šiaurės Korėja“ – izoliuota, karinės pramonės valstybė, gyvenanti informaciniame vakuume. Gyventojai dažnai net nesuvokia, kad būtent Kremlius yra jų problemų priežastis.

Sankcijos labai svarbios – jos mažina Rusijos biudžeto pajamas, apriboja investicijas į karinę pramonę, riboja galimybes didinti atlyginimus ir socialines išmokas. 

– Kaip minėjo Nerijus, „televizorius vis dar laimi prieš šaldytuvą“. Tačiau eilės degalinėse – irgi balsas. Kai benzino nėra, kai kasdienybėje matai trūkumus, propagandos vaizdas blėsta. Ar rusai gali pamatyt tą tikrą vazdelį?

Algirdas: Žmonės gyvena „čia ir dabar“, todėl lėto ekonomikos nykimo dažnai net nepastebi – kaip ir Šiaurės Korėjoje, kur net po dešimtmečių režimas išlieka, nors ekonomika žlugusi. Palyginus realų darbo užmokestį: nuo karo pradžios iki 2025 m. antro ketvirčio Rusijoje jis išaugo 28,5 proc., o per pastarąjį dešimtmetį – apie 53 proc. Lietuvoje per tą patį laiką – apie 70 proc. Taigi augimas yra, bet tai nereiškia, kad rusai gyvena kokybiškai geriau. Realios gėrybės ir jų kokybė stipriai skiriasi nuo Vakarų šalių. Dabar jie negali plačiai naudoti vakarietiškų naujų automobilių – daug transporto pakliūna per Uzbekistaną, Kazachstaną ir pan., todėl dažniau važinėja kiniškais. Kiniškas automobilis atlieka tą pačią pagrindinę funkciją – nuveža iš taško A į B – bet kokybiškai tai nėra tas pats. Emocinis pasitenkinimas ir vairavimo pojūtis skiriasi; fiziškai važiuoji, bet kokybiškai tai ne tas lygis. Todėl sankcijų poveikis egzistuoja, tačiau jie patys to galbūt nepastebi, nes neturi su kuo lyginti. Gyvenimo lygis pamažu gerėja: žmonėms susidaro įspūdis, kad kasmet gyvena geriau. Todėl tikėtis masinių protestų dėl blogesnės materialinės padėties būtų naivu. Negalima manyti, kad žmonės automatiškai išeis į gatves dėl to, jog dabar vairuoja kiniškus automobilius. Reikėtų atkreipti dėmesį į perkamosios galios pariteto (PPP) skirtumus. Ekonominiai rodikliai, pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui PPP metrikos, neapibrėžia visos kokybės – jie neparodo emocinio pasitenkinimo ar gyvenimo stiliaus skirtumų. Turiu duomenų apie Rusijos federacijos, Latvijos, Lietuvos ir kitų šalių PPP BVP, bet čia jų nevardinsiu. Svarbiausia – negalima manyti, kad Rusijos ekonomika greitai žlugs; tas procesas bus lėtas. Todėl praktinė rekomendacija – neversti visuomenės tikėti greitu Rusijos žlugimu. Ekonomistų retorika, kad ekonomika žlugs ir karas baigsis, gali sukelti klaidingas viltis ir nesaugius lūkesčius. Istorijoje nėra pavyzdžio, kad ekonomiškai žlugusi šalis laimėtų karą. Taigi reikėtų orientuoti resursus į nuoseklų karinį palaikymą Ukrainai ir politiškai bei strategiškai siekti, kad Rusija būtų prislėgta, o ne pasikliauti tik idėja apie greitą ekonominį žlugimą. Artimiausioje perspektyvoje Centrinis Rusijos bankas pradėjo mažinti palūkanų normas – tai švelnins kredito kainą ir šiek tiek stabilizuos ekonomiką. Prognozuojama, kad augimas gali būti ne vienas, o keli procentai – toks lėtas atsigavimas.

– Bet sankcijos yra svarbios?

Nerijus: Pritarčiau, kad žlugimas sunkiai įsivaizduojamas trumpuoju laikotarpiu. Visgi sankcijos labai svarbios – jos mažina Rusijos biudžeto pajamas, apriboja investicijas į karinę pramonę, riboja galimybes didinti atlyginimus ir socialines išmokas. Tai apsunkina Kremliaus sprendimus dėl tolimesnių karinių ambicijų. Be to, prarasta Europos rinka – dėl apribojimų dujoms ir naftai – buvo didelis smūgis. Pajamos nuo to ženkliai sumažėjo. Rusija gali parduoti į Indiją ir Kiniją, bet už mažesnę kainą ir ne visuomet tokiu pačiu mastu, todėl pajamų srautas sumažėjo. Per kelis metus pardavimai į Vakarus smuko stipriai – tai pamažu riboja finansavimą karinei pramonei. Rusijos ekonomika dabar yra žymiai silpnesnė, gyventojai turi mažiau pajamų ir galimybių, nei turėtų be šio karo ir prie jo prisidėjusių sprendimų. Galime modeliuoti ir sakyti, kad be šių įvykių Rusija būtų buvusi stipresnė ir gyventojai – laimingesni, bet rusai nežino, kaip būtų, nes gauna tik tai, ką jiems transliuoja Kremliaus kontroluojami kanalai. Sankcijų poveikis jau juntamas. ES sankcijų paketas praktiškai nutraukia gamtinių išteklių pirkimus iš Rusijos valstybėms, kurios tai darė. Be to, pritaikomos sankcijos ir kai kurioms Kinijos įmonėms, kurios pirko ir tiekė Rusijai naftą. Spaudimas didėja – ypač dėl JAV veiksmų: įšaldomas turtas, o grėsmė antrinėms sankcijoms reiškia, kad nei įmonės, nei gyventojai JAV nenorės turėti ekonominių ryšių su tų įmonių partneriais. Dėl to sankcijos stipriai skaudina ypač naftos pramonę ir mažina jos pajėgumus eksportuoti.

– Algirdai, kada, jūsų manymu, pamatysime tuos džiugesnius ženklus ekonomikoje? Nekalbant apie karo lauką ar ginkluotę, o būtent apie ekonomiką – kada galėsime sakyti, kad ir čia ateina laikas „pakasynoms“?“

Algirdas: Jei Rusija iš esmės remtųsi tik nafta ir dujomis ir būtų labai priklausoma nuo importo, sankcijų poveikis pasireikštų greitai. Panašiai kaip Venesuela – jeigu užkertamas kelias importui, gyventojams trūksta prekių, valiuta nuvertėja, ir šalis patenka į gilų ekonominį nuosmukį. Net jei Rusija susirastų fizinių analogų importuojamoms prekėms, dažnai prastesnės kokybės ir brangesnius, tai vis tiek kels didelį smūgį jų gyvenimo lygiui. Vienas iš veiksmingų būdų dar labiau apriboti Rusijos ekonomiką būtų taikyti antrines sankcijas Indijai ir Kinijai – jei šios šalys nustotų remti Rusiją, jiems labai trūktų, kam parduoti savo išteklius. Tačiau Indija ir Kinija dėl geopolitinių priežasčių greičiausiai nenutrauks paramos – Kinijai ypač naudinga turėti Rusiją kaip strateginį partnerį.