Melas ir smurtas - šias priemones pasirinko Kremlius, siekiantis dar labiau įtvirtinti savo imperines ambicijas ir išsikovoti autoritetą pasaulyje. Pakvipus paraku "liberalus" Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas tapo tarsi pirmtako Vladimiro Putino veidrodžio atspindys. Žaidimas "blogas ir geras policininkas" baigėsi.

Du veidai - lyg vienas

Kai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy praėjusią savaitę atvyko į Maskvą ieškoti krizės Gruzijoje sprendimo, jis pamatė, kad Rusijos prezidentas D.Medvedevas yra ramus ir optimistiškai nusiteikęs taikiai sureguliuoti konfliktą. Bet vėliau kalbėdamas su premjeru V.Putinu N.Sarkozy pajuto gąsdinančius signalus. Buvęs Kremliaus šeimininkas beveik įsiutęs žodžiais maišė Gruzijos vadovybę su žemėmis. Prancūzijos vadovas vėliau kolegai George'ui W.Bushui telefonu prisipažino susidaręs įspūdį, kad kariaudamas su Gruzija V.Putinas suvedinėja asmenines sąskaitas.

Netrukus išgaravo ir D.Medvedevo olimpinė ramybė. Šią savaitę nuvykęs į Vladikaukazą dalyti apdovanojimų kovose su gruzinais pasižymėjusiems rusų kariams, jis išvadino Gruzijos vadovus išgamomis ir bukapročiais.

Pasak apžvalgininkų, D.Medvedevas savo kalba Vladikaukaze tarsi atkartojo V.Putino pasirodymą, vykusį ten pat savaite anksčiau. Iš prezidento lūpų ne tik pylėsi dabartinio premjero mėgstami epitetai, bet ir kalbėjimo tonas labai priminė eksprezidento lingvistines manieras.

Rusijos vadovų elgesys apžvalgininkus vėl privertė prisiminti terminą "tandemokratija", apibūdinantį dvigalvę šios šalies valdžią, kurioje svaresnę poziciją turi žemesniame poste esantis V.Putinas.

Be to, Rusijos vadovai išsklaidė visas abejones dėl krypties, kuria valstybė žengia prezidentu tapus D.Medvedevui. Kol kas mažai kas drįsta prognozuoti, kur veda ši kryptis, bet akivaizdu, jog Kremliuje pirmu smuiku toliau groja jėgos klanas - saugumo tarnybos ir karininkai, o ne liberalai, suteikę Vakarams vilties gurkšnį po to, kai D.Medvedevas buvo išrinktas prezidentu.

Agresoriai - populiarūs

Buvęs V.Putino patarėjas ekonominiais klausimais Andrejus Ilarionovas teigė, kad Rusijos operacija Gruzijoje buvo Kremliaus jėgos klano ilgai ir kruopščiai rengta provokacija, atkartojusi antro Čečėnijos karo pradžią. Tuomet, paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje, karinis konfliktas Kaukaze pavertė "pilkąjį" premjerą V.Putiną stipriu lyderiu, tautos gynėju ir atvėrė jam duris į Kremlių.

Niekas neabejoja dabartinio premjero svajone likti prie Rusijos vairo ir galbūt grįžti į Kremlių, o KGB patirtis rodo, kad pasiteisina paprasti metodai, tokie kaip karas.
Tiesa, analitikai neskuba teigti, kad V.Putino grįžimo į valdžią scenarijus jau prasidėjo. Praėjusį dešimtmetį pakilti į valdžios olimpą jam padėjo smukęs tuomečio prezidento Boriso Jelcino populiarumas. O dabartinis šalies vadovas D.Medvedevas, pasak naujausių apklausų, mėgaujasi trijų ketvirtadalių savo piliečių parama. Negana to, po karo Gruzijoje jo populiarumas pakilo dar keliais procentais.

Bet vis dėlto populiariausias iš Rusijos vadovų lieka V.Putinas - jo darbą premjero poste palankiai vertina 83 proc. Rusijos gyventojų.

Melas dėl karo

"Valdžia vėl sumelavo ir pasiekė savo. Kremliui reikėjo emocinio intervencijos (į Gruziją - red. past.) pateisinimo - kad kraujas trenktų žmonėms į smegenis, užliedamas proto ir logikos likučius", - taip Kremliaus propagandą dėl karo Gruzijoje komentavo rusų rašytojas Viktoras Šenderovičius. Jis ir kiti kritikai mano, kad agresija prieš Gruziją yra Kremliuje verdančių politinių intrigų rezultatas.

Pasak karo eksperto Pavelo Felgenhauerio, Rusijos intervencija Kremliuje buvo suplanuota iš anksto, dar prieš Gruzijos kariuomenei įsiveržiant į Pietų Osetiją.
"Ar Gruzija pasiduotų provokacijoms, ar ne, karas vis tiek prasidėtų, - britų dienraščiui "The Independent" teigė ekspertas. - Kremliaus tikslas buvo sunaikinti Gruzijos valdžią ir neleisti šiai valstybei prisijungti prie NATO."

Stipraus Vakarų atkirčio Kaukaze nesulaukusi Rusija sugebėjo geriau įsitvirtinti šiame regione, pademonstruoti savo karinius gebėjimus ir nusmukdyti JAV bei NATO autoritetą. Tačiau už neatsakingų politikų ambicijas ir suvedamas sąskaitas valstybei teko brangiai sumokėti. Rusija atsidūrė ties tarptautinės izoliacijos riba, šalies ekonomika patyrė milijardinių nuostolių.

Nepaisydami to, Kremliaus vadovai, užuot tesėję piliečiams duotus pažadus kurti klestinčią valstybę, aštrina konfliktą su Vakarais ir ieško sąjungininkų tarp demokratinių šalių izoliuotų valstybių.

Šią savaitę Rusija nutraukė karinį bendradarbiavimą su NATO. O ketvirtadienį Sočyje, kuriame 2014 m. turėtų vykti olimpinės žaidynės, lankėsi Sirijos prezidentas Basharas Assadas. Jis pasiryžęs į savo uostus įsileisti Rusijos karo laivyną ir leisti jam įsitvirtinti Viduržemio jūroje.