Jeigu diplomatas sako "taip", tai reiškia "galbūt". Jeigu diplomatas sako "galbūt", tai reiškia "ne". O jeigu diplomatas sako "ne", vadinasi, jis nėra diplomatas. Anekdotai anekdotais, bet šis trumpas žodynėlis leidžia iššifruoti tikrąją NATO pareigūnų šią savaitę surašyto komunikato esmę.

Taip, Ukraina ir Gruzija taps Aljanso narėmis. Galbūt jos bus pakviestos prisijungti prie Narystės NATO veiksmų plano. Ne... O šio žodžio, kurį turėjo išgirsti Maskva, Aljanso diplomatai, kaip ir pridera šios profesijos atstovams, į dokumentą neįrašė. Po Kaukazo konflikto užšaldytos NATO ir Rusijos derybos bus atnaujintos, nors Maskva neįvykdė paliaubų susitarimo sąlygų.

Kaip iš galingo karinio bloko, sugebančio grėsmingai grūmoti kumščiu ir ryžtingai spręsti pasaulines problemas, NATO pavirto biurokratų sambūriu, kur visi tik traukia antklodę į save, o į iššūkius atsako tik baksnodami pirštu?

Yra kelios priežastys. Pirma, NATO dar prieš du dešimtmečius prarado savo vienybės garantą – Sovietų Sąjungą. O šiuolaikinės Rusijos grėsmė negali sulipdyti Aljanso gretų. Maskva yra bloko partnerė – tai skelbiama visuose NATO pradžiamoksliuose. Šis postulatas, kuris kažkodėl tapo neginčijamas, griauna Aljanso vienybę.

Antra, po Šaltojo karo tapęs vienvaldžiu pasaulio lyderiu, Vašingtonas pavertė NATO savo kaip pasaulio policininko įrankiu. Šiandien, kai ES kuria savo gynybos struktūrą, ir kažkas panašaus į atskirą gynybos bloką gimsta Šiaurės Europoje, ne visi sutinka paklusti Jungtinėms Valstijoms.

60-ąjį jubiliejų kitąmet švęsianti NATO turi galvoti apie naują gynybos strategiją, apie žlungančią misiją Afganistane. O Aljansas paskendo biurokratiniuose žaidimuose. Jam derėtų prisiminti Sovietų Sąjungos pavyzdį – štai kas nutinka, kai organizacija pradeda tarnauti tik savo "aparatčikų", o ne plačios visuomenės interesams.