Kad rengdamas plataus masto invaziją Kremlius rengėsi ne mūšiams, bet paradui, tapo aišku, kai pas pirmuosius nukautus okupantus aptikti paradinės uniformos komplektai.

Vasarą paaiškėjo, kad Maskva planavo Kyjivą užimti per tris keturias dienas, o teisėtą Ukrainos prezidentą pakeisti savo statytiniu Viktoru Janukovyčiumi. Jungtinės Karalystės Karališkojo jungtinių tarnybų gynybos ir saugumo studijų instituto (RUSI) ekspertai atskleidė dar daugiau su valstybių taikaus sambūvio principais niekaip nederančių užmojų, kuriuos Rusija buvo pasirengusi įgyvendinti Ukrainoje.

Ypač slaptas scenarijus

66 puslapių ataskaitos autoriai – britų karo ekspertai Jackas Watlingas, Nickas Reynoldsas, buvęs Ukrainos gynybos ministerijos ir Užsienio žvalgybos tarnybos patarėjas, Aleksandras Daniliukas ir generolas leitenantas Michailas Zabrodskis – daugiausia rėmėsi Ukrainos generalinio štabo duomenimis, kurių didžioji dalis iki šiol nebuvo viešai prieinama.

Ekspertai turėjo galimybę išnagrinėti perimtus Rusijos dokumentus: atskiriems kariniams vienetams skirtus įsakymus ir instrukcijas. Išnagrinėję slaptus Vladimiro Putino pasirašytus dokumentus RUSI ekspertai daro išvadą: Kremlius planavo visiškai okupuoti Ukrainą per dešimt dienų ir oficialiai ją aneksuoti iki rugpjūčio.

Invazijos į Ukrainą plano detalės buvo laikomos paslaptyje – apie operaciją žinojo nedidelis Rusijos pareigūnų ir kariškių ratas. Net armijos padalinių vadovų pavaduotojai visą planą sužinojo likus tik kelioms dienoms iki numatytos invazijos pradžios, o taktinių lygio daliniai įsakymus gavo likus kelioms valandoms.

Anot A. Daniliuko, invazijos planas buvo paremtas prielaida, kad neatlaikęs per 2021-uosius prie Ukrainos sienų sutelktos Rusijos kariuomenės ir Kremliaus spaudimo V. Zelenskis sutiks su Maskvos reikalavimais perleisti Krymą ir Donbasą Rusijai. Tuomet, kaip planuota Maskvoje, turėję kilti protestai, o rusų diversantai būtų inicijavę valstybinių institucijų šturmą.

„Tokiomis sąlygomis Vakarai, žinoma, niekuo nebūtų padėję, visuomenė būtų buvusi dezorientuota. Tada būtų buvę galima važiuoti tankais ir sulaukti tik nedidelio skaičiaus karių ir civilių pasipriešinimo“, – komentuodamas RUSI tyrimą kanalui „Nastojaščeje vremia“ pasakojo A. Daniliukas.

Kovą netoli Kyjivo perimtuose Rusijos Vakarų karinės apygardos 1-osios gvardijos 1-osios tankų armijos dokumentuose buvo nurodyta, kad per dešimt dienų turi būti blokuoti ir sunaikinti atskiri ukrainiečių daliniai bei „nacionalistinio pasipriešinimo dalinių likučiai“.

Kremliaus planas labai primena SSRS vykdytos Baltijos šalių aneksijos ir okupacijos veiksmus. Kai kurias jo dalis Rusijos pajėgos iš tikrųjų sugebėjo ar bent iš dalies bandė įgyvendinti okupuotose Ukrainos žemėse.

Invaziją Rusija ketino pradėti „masine raketų ir oro smūgių kampanija“ prieš Ukrainos karinius objektus. Sprendžiant iš slaptų dokumentų, norėta užimti Ukrainos elektrines, aerodromus, centrinį banką, Aukščiausiąją Radą, vandentiekio mazgus.

Ukrainos karinės žvalgybos manymu, Rusija planavo pasitelkti Baltarusijos oro desantininkus – jie būtų užgrobę Rivnės ir Chmelnickio atomines elektrines (AE). Rusijos kariams perėmus Ukrainos energetikos sistemos kontrolę, ketinta šantažuoti Europos šalis radiacinės taršos pavojumi. Be to, elektrinės turėjo virsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų, įrangos, vadaviečių ir amunicijos priedanga.

Pašalinti arba perauklėti

RUSI analizuojamuose dokumentuose buvo pateikiamas Ukrainos civilių ir kariškių kategorijų sąrašas ir veiksmų, kurių ketinta imtis okupavus Ukrainą, planas.

Kremliaus strategai ukrainiečius buvo suskirstę į keturias kategorijas. Pirmoji – asmenys, kuriuos būtina pašalinti: įvairių proukrainietiškų protestų dalyviai, vadinamojo Donbaso fronto veteranai, įvairių proukrainietiškų politinių ir visuomeninių organizacijų atstovai, kultūros ir meno veikėjai, kurie taip pat užėmė proukrainietišką poziciją, propagavo ukrainiečių kalbos vartojimą.

„Žmonės, kurie potencialiai galėjo tapti pasipriešinimo lyderiais, organizuojančiais įvairias formas, įskaitant nesmurtinį pasipriešinimą, turėjo būti sunaikinti“, – okupantų užmojus aiškino A. Daniliukas.

Antrosios kategorijos asmenys, kuriems turėjo būti taikomos bauginimo priemonės, verčiami išvykti, – tai minėtų organizacijų aktyvistai ir šalininkai.

Trečiajai grupei priskirti neutralūs civiliai gyventojai. Jie turėjo būti skatinami bendradarbiauti su okupantais. Ketvirtoji kategorija – kolaboruoti nusiteikę gyventojai.

Ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas 2014 m. revoliucijos dalyviams – jiems būtų buvę surengti parodomieji teismai ir skiriama mirties bausmė.

Rusijos specialiosioms tarnyboms buvo pavesta likviduoti Ukrainos prezidentą ir aukščiausią šalies vadovybę, Vyriausybės nariai turėjo būti įkalinti. Ypatingas dėmesys turėjo būti skiriamas 2014 m. revoliucijos dalyviams – jiems būtų buvę surengti parodomieji teismai ir skiriama mirties bausmė.

Okupuotose teritorijose ketinta atlikti visuotinę gyventojų registraciją – įtartini asmenys būtų sulaikomi ir išsiunčiami į filtravimo stovyklas. Maskva taip pat planavo spausti regionų gubernatorius ir vietos valdžios institucijas, o FSB būtų areštavusi bendradarbiauti atsisakiusius vietos pareigūnus.

Be to, buvo numatytas ir Ukrainos gyventojų perauklėjimo planas: į okupuotą šalį ketinta atsiųsti mokytojų ir valdininkų iš Rusijos.

Pasipriešinusiems regionams galėtų būti nutrauktas elektros energijos, vandens tiekimas ir finansavimas.

Lemtingos aplinkybės

Pagrindinį smūgį turėjo patirti Kyjivas. Tuo pat metu Rusijos kariuomenė turėjo veržtis iš pietų, užimti Zaporižią ir Pietų Ukrainos AE, o rytuose į mūšius įklampinti apie pusę visų Donbase kovojančių ukrainiečių pajėgų.

Ukrainos žvalgyba manė, kad pagrindinis smūgis teks Donbasui, o Kyjivo puolimas bus tik apgaulės manevras. Ukrainiečius klaidino ir perimti apie planuojamą invaziją nieko nežinojusių Baltarusijoje dislokuotų Rusijos kariškių pokalbiai. Tad įsakymą persidislokuoti Ukrainos generalinis štabas davė likus tik septynioms valandoms iki invazijos.

Rusų diversija pavyko – į šiaurę nuo Kyjivo rusų pajėgos buvo pasiekusios stulbinamą persvarą 12:1.

Planuodamas invaziją, Kremlius neįvertino nei žvalgybinės informacijos, nei ukrainiečių mentaliteto.

Rusijai pavyko išnaudoti netikėtumo faktorių, perimti iniciatyvą operatyviniu lygiu, tačiau taktiniu lygiu Rusijos kariuomenė susimovė – įsakymas veržtis ją irgi užklupo netikėtai.

Į Ukrainą iš Rytų Baltarusijos įsiveržusios pajėgos sparčiai judėjo Gostomelio link, tačiau greitai sustojo.

Dėl perdėto slaptumo rusų pajėgos veikė chaotiškai, nesugebėjo koordinuoti veiksmų. Joms trūko degalų, amunicijos, ryšio priemonių, maisto, naudotasi pasenusiais žemėlapiais. Be to, rusų daliniai susidūrė su netikėtai įnirtingu ukrainiečių pasipriešinimu.

Operatyviniu lygiu nustebinta Ukrainos kariuomenė, anot RUSI ekspertų, taktiniu lygiu buvo pasirengusi daug geriau. Per aštuonerius karo metus šalies rytuose vykusiose kovose dalyvavo daug ukrainiečių, tad invaziją šalis pasitiko su gausiomis rezervininkų pajėgomis. Tai, anot ekspertų, lėmė pirmųjų 72 valandų karo rezultatus.

Labai svarbu ir tai, kad žlugo Rusijos saugumo tarnybų bandymai neutralizuoti Ukrainos politinę vadovybę, kuri buvo labai svarbus plano elementas. Ukrainos kontržvalgybos pajėgoms pavyko nustatyti, izoliuoti ir sunaikinti Kyjive buvusias smogikų grupes.

Dar viena Kremliaus užmačias pražudžiusi aplinkybė – agresorius taip tikėjo savo sėkme, kad nebuvo parengęs jokio atsarginio plano.

Ukrainiečių pranašumai

Rusijos kariuomenės taktinė kompetencija pasirodė esanti gerokai menkesnė nei iki invazijos manyta ir Maskvoje, ir Ukrainoje, ir Vakaruose.

Rusijos kariuomenės vadovybei nepavyko pasinaudoti daugiau potencialo turinčiais daliniais. Rusai nesugebėjo greitai analizuoti informaciją, kariuomenėje įsišaknijęs daugiakryptis nepasitikėjimas, sprendimų priėmėjams pateikiami tikrovę pagražinantys raportai, vykdytojai aklai vykdo prasmės netekusius įsakymus.

Anot ekspertų, Kremlius neįvertino ir Ukrainos techninio pasirengimo. Nuo 2014 m. kovo Kyjivas skyrė daug dėmesio savo artilerijos pajėgumams atkurti, todėl Rusijos artilerijos pranašumas karo pradžioje nebuvo toks didelis, kaip tikėtasi Maskvoje. Tačiau amunicijos stokota. Nuo 2014 m. per mažiausiai šešis sprogimus Rusijos diversantai Ukrainoje sunaikino 210 tūkst. t amunicijos. Per aštuonerius karo metus buvo sunaudota dar 70 tūkst. t. Tad invazijos pradžioje ukrainiečių turėtų atsargų būtų užtekę tik šešioms sunkių kovų savaitėms.

Kita vertus, kaip pastebi RUSI ekspertai, visi Ukrainos artilerijos daliniai buvo aprūpinti bepiločiais lėktuvais ir artilerijos valdymo sistema „Krapiva“, tad galėjo veikti operatyviau.

Nuo 2014 m. Ukraina buvo atnaujinusi daugiau kaip pusę savo tankų, ukrainiečių tankistai buvo daug geriau apmokyti – gerai išmanė netiesioginės ugnies taktikos subtilumus.

Suklaidino žvalgyba

Rusijos invazija prasidėjo masiniu raketų smūgiu, prieš kurį buvo surengta kibernetinė Ukrainos radarų ir oro gynybos sistemų ataka. Buvo užfiksuota, kad Rusija intensyviai naudojo netikras raketas, siekdama persotinti Ukrainos oro gynybą. Pagrindiniai balistinių ir sparnuotųjų raketų taikiniai buvo Ukrainos priešlėktuvinės gynybos objektai, vadavietės, sandėliai, pramoniniai kompleksai, naftos saugyklos.

Tačiau pirmosios Rusijos smūgių bangos efektas buvo gerokai mažesnis, nei tikėjosi Kremlius: Ukraina buvo apdairiai išsklaidžiusi savo karinį arsenalą, orlaivius, priešlėktuvinės gynybos priemones. Vis dėlto, kaip pastebi RUSI analitikai, dėl nuolatinių perkėlimų, sistemų pažeidimų ir netikėto įsiveržimo iš Baltarusijos, pirmąsias 24 valandas po įsiveržimo Ukrainos oro gynybos pajėgos buvo praradusios koordinaciją. Tad pirmajame karo etape pavyko perimti tik 12–18 proc. Rusijos sparnuotųjų raketų, tačiau antrajame šis rodiklis išaugo iki 40–60 proc.

Ukrainos laimei, Rusijos palydovinės žvalgybos galimybės pasirodė esančios labai ribotos. Atakų žala nebuvo tokia didelė, nes raketos skriejo į ten, kur jau kelerius metus nebebuvo Ukrainos karinių objektų. Rusija turėjo per mažai karinių palydovų – komercinių palydovų duomenis Maskva pradėjo pirkti tik balandį.

Be to, rusai ne iki galo žinojo atskirų klasių raketų efektyvumą, todėl negalėjo tinkamai įvertinti padarytos žalos. Kiekvieną smūgį jie vertino kaip sėkmingą – matyt, dėl to Rusijos generalinio štabo ataskaitose ėmė rastis iškreipti skaičiai: Maskva skelbėsi sunaikinusi vienos ar kitos rūšies ginkluotės daugiau nei prieš invaziją jų apskritai turėjo Ukraina. Priešus klaidino ir ukrainiečiai, nepažeistus taikinius užmaskuodami tarsi jie būtų suniokoti ir taip provokuodami tuščius smūgius.

RUSI ekspertai akcentuoja, kad planuodamas invaziją Kremlius neįvertino nei žvalgybinės informacijos, nei ukrainiečių mentaliteto. Kremliaus plane svarbus vaidmuo buvo skirtas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybei. Prasidėjus invazijai daugelis Ukrainos generolų, pulkininkų telefonu gavo anonimines arba Rusijos kolegų pasirašytas žinutes, kuriose jie buvo raginami pasiduoti ir tikinami, esą Rusija nepadarys Ukrainai žalos. Jau antrąją invazijos dieną Kremlius paragino Ukrainos kariškius sudėti ginklus arba juos nukreipti prieš išrinktąją Ukrainos vadovybę. Agresoriaus pastangos buvo bevaisės.

Aviaciją išgelbėjo apdairumas

Kremliaus nesėkmes lėmė ir pasenusi filosofija – kol hierarchijos aukštais suvaikščiodavo žvalgybinė informacija ir įsakymai, ukrainiečiai spėdavo pakeisti dislokacijos vietą.

Nors per pirmąsias 48 valandas buvo pažeista 75 proc. Ukrainos stacionariųjų oro gynybos sistemų, tačiau mobiliųjų priešlėktuvinės gynybos priemonių arsenalas patyrė tik 10 proc. žalos. Tai, kad Ukrainai pavyko išsaugoti priešlėktuvinę gynybą, tapo tolesnę sėkmę nulėmusiu veiksniu.

Pavyko išsaugoti ir aviaciją: orlaivių parkas buvo suslėptas atsarginiuose aerodromuose, o techninės priežiūros personalas buvo apmokytas dirbti lauko sąlygomis. Ukrainos pilotai žinojo savo orlaivių silpnąsias vietas ir Rusijos oro gynybos sistemų galimybes, todėl mokyti skraidyti nedideliame aukštyje. Jie gerai pažinojo vietovės reljefą, sugebėjo išlikti neaptikti radarų.

Vis dėlto Rusijai pavyko sunaikinti du svarbius priešlėktuvinės gynybos objektus prie Dnipro upės šalies šiaurėje. Per atsiradusią spragą rusų desantininkai prasiveržė iš Baltarusijos.

Kovo pabaigoje sumaištis Rusijos pajėgose pamažu išsisklaidė. Tačiau Vakarų karinės apygardos grupuotė, kuri per Černihivą veržėsi į Kyjivą, buvo išeikvojusi savo jėgas, kol miškinga vietove bandė įveikti daugiau kaip 200 km atstumą.

Rytų karinės apygardos pajėgų grupuotė, besiveržianti į Ukrainos sostinę nuo Gomelio pusės, buvo sutelkta siaurame rajone Kyjivo pakraštyje. Iš šonų spaudžiama Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, negalėdama pasitelkti į frontą artilerijos, grupuotė galiausiai atsitraukė.

Anot pranešimo autorių, svarbiausias vaidmuo sulaikant agresorių dienomis teko ne Vakarų sąjungininkų suteiktai prieštankinei ginkluotei, bet dviem Ukrainos artilerijos brigadoms, dar turėjusioms bent kiek daugiau amunicijos.

„Manoma, kad rusų kariuomenę sustabdė savanoriai su „Javelin“ ir NLAW. Taip nėra, – komentuodamas RUSI ataskaitą sakė A. Daniliukas. – Sunkioji ginkluotė ir profesionalai atliko ir atlieka svarbų vaidmenį. Jie – Ukrainos gynybos pajėgų pagrindas. Jau pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą savaitėmis Ukrainos artilerija ir raketinės pajėgos buvo pagrindinė priemonė, kuria buvo naikinama priešo gyvoji jėga ir įranga. Daugiau kaip 65 proc. visų taikinių sunaikino artilerijos ir raketų pajėgos.“

Z raidės kilmė

Rusijos invazijos simboliu tapusi Z raidė jau yra apaugusi įvairiais mitais ir interpretacijomis. Esama nuomonės, kad Kremliaus viešųjų ryšių specialistai sąmoningai siekė paralelių su fašistine simbolika. RUSI ataskaitos ekspertai primena tikrąją šio simbolio kilmę.

Invazijos pradžioje Rusijos pajėgos turėjo vienu metu pulti ir užimti administracinius centrus kairiajame Dnipro krante, Kyjivą, Chersoną, Nikolajivą ir Odesą. Į Ukrainą mestos pajėgos priklausė tam tikroms karinėms apygardoms, tačiau dislokacijos Rusijoje ir veiksmų Ukrainoje kryptys skyrėsi.

Kad nekiltų painiavos, Gomelyje suformuotos Rytų karinės apygardos vadavietei pavaldžios pajėgos naudojo taktinį ženklą V – joms buvo nurodyta pulti Kyjivą palei dešinįjį Dnipro upės krantą. Antroji Briansko srityje suformuota grupė, Kyjivą turėjusi apsupti nuo kairiojo Dnipro kranto, naudojo taktinį ženklą O.

Pietinės karinės apygardos vadavietė vadovavo daliniams su taktiniu ženklu Z kvadrate – jie turėjo pulti iš okupuoto Krymo.

Vakarų karinės apygardos vadovybės vadovaujamos pajėgos, puolusios iš Kursko, Belgorodo ir Voronežo, naudojo taktinį simbolį Z.