LEMIAMA KORTA KARO ŽAIDIME – V. PUTINO RANKOSE

Reaguodamos į reikalavimus dėl saugumo garantijų, įskaitant NATO neplėtimą, Maskvos taip reikalaujamą „atsakymą raštu“ pateikusios JAV kviečia nespekuliuoti dėl galimos Rusijos reakcijos. Anot JAV valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno, vienintelis žmogus, kurio sprendimas svarbus – Rusijos prezidentas.

Ignoruoti neleidžia faktai

„Prezidentas Zelenskis (Ukrainos prezidentas, red.past.) teisus: nereikia panikuoti, – interviu „Laisvosios Europos radijui“ sakė A.Blinkenas. – Ir niekas nepanikuoja. Mes žiūrime į faktus, veikiame remdamiesi skaičiavimais ir darome viską, kad parodytume Maskvai, kad ji turi dvi galimybes: pirmasis kelias yra diplomatija ir dialogas, siekiant taikiai išspręsti nesutarimus, arba agresijos kelias, jei tai ji pasirinks, ir iš to kylančios sunkios pasekmės. Mes dirbame abiem kryptimis ir ruošiamės bet kokiam pasirinkimui."

Akcentavęs, jog prie sienos su Ukraina iš pietų, rytų, šiaurės  Rusijos pajėgų sutelkta daugiausiai nuo pat 2014 m., A.Blinkenas pakartojo, kad turima žinių apie planus padvigubinti šias pajėgas per labai trumpą laiką, taip pat destabilizuoti Ukrainą iš vidaus. „Remdamiesi faktais ir tuo, ką matome, turime padaryti viską, kad būtume pasiruošę bet kokiam pasirinkimui", – sakė JAV diplomatijos vadovas.

Trečiadienį JAV ambasadorius Rusijoje Johnas Sullivanas Rusijos užsienio reikalų viceministrui įteikė oficialų JAV rašytinį atsakymą į Rusijos ultimatumus. Be kita ko, jame Vašingtonas kalba, kad Rusija turi išvesti savo karius ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Padniestrės, ir iš Gruzijos.

Į eskalaciją daug investuota, traukinys pajudėjęs, reikia kokios nors tikros ar menamos pergalės. Pergalės jų pasaulio suvokimo kontekste.

Vieno žmogaus sprendimas

Paprašytas detalizuoti JAV atsakymą Rusijai, A.Blinkenas pabrėžė girdėjęs daug įvairių Rusijos žmonių reakcijų į mūsų pateiktą dokumentą, taip pat į NATO pateiktą dokumentą.

„Tačiau atsakymas, kuris nusipelno dėmesio, yra prezidento Vladimiro Putino atsakymas. Pasak Rusijos atstovų, šis dokumentas yra ant jo stalo ir laukiame jo atsakymo, kuris, esu tikras, artimiausiu metu bus perduotas per užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą ir kitus. Tai yra svarbiausia", – pabrėžė A.Blinkenas.

JAV valstybės sekretorius priminė, kad Rusija prieš Ukrainą gali griebtis ne tik atvirų karinių veiksmų, bet ir hibridinių metodų: rengti kibernetines atakas, kurstyti perversmą, sukelti provokaciją ir taip pateisinti savo veiksmus.

„Nežinome, ar ji imsis kokių nors dalykų, kuriuos išvardijau. Viskas, ką galime padaryti, tai remtis istoriniais faktais. 2008 m. Rusija įsiveržė į Gruziją. 2014 m. ji užėmė Krymą ir įsiveržė į Donbasą. Šie iššūkiai išlieka iki šiol. Ir dabar ji sutelkusi labai dideles pajėgas pasienyje su Ukraina. Tai yra faktai, į kuriuos turime atsižvelgti", – sakė A.Blinkenas, pabrėždamas: kad ir kokį veiksmų planą Rusija pasirinktų – diplomatiją ar naujus agresijos aktus, bet kuriuo atveju jiems Vašingtonas yra pasiruošęs.

Ukraina – tik pretekstas

Saugumo ekspertai iš Lietuvos neatmeta tikimybės, kad Rusija vis dėlto imsis nedidelio masto karinių veiksmų Ukrainoje, nors pagrindinis Maskvos tikslas – ne ši invazija, bet noras pakeisti Europos saugumo architektūrą.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Gynybos analizės centro politikos analitikas Liudas Zdanavičius pabrėžė, kad Vakarų valstybės įžvelgia karinio konflikto tikimybę, ir tai turėtų būti vertinama labai atsakingai, nes Rusija daug investavo į šių veiksmų kampaniją.

„Tai nereiškia, kad tai būtinai įvyks, bet tokia yra tikimybė, nes pritraukta daug karinių pajėgumų, vykdomi pasirengimai, demonstruojamas ryžtas“, – kalbėjo ekspertas.

„Kitas klausimas – ar pačiai Rusijai tai naudinga. Iš racionaliosios pozicijos – nėra prasmės. Pati Rusija labai stipriai nukentėtų tokių veiksmų atveju, bet į eskalaciją daug investuota, traukinys pajudėjęs, reikia kokios nors tikros ar menamos pergalės. Pergalės jų pasaulio suvokimo kontekste“, – teigė L.Zdanavičius.

„Lygiai taip pat yra įvairi galimų veiksmų prieš Ukrainą skalė: nuo nieko nedarymo arba nuo labai riboto iki pilnaverčio konvencinio puolimo. Tik pasekmės pačiai Rusijai būtų sunkiai pamatuojamos, todėl labai svarbu, kad jie patys tai racionaliai įvertintų, nes vienas dalykas yra vykdyti vadinamąją netiesioginę karybą, neigiant savo įsitraukimą, kitas dalykas, kai vykdomas atviras puolimas, kai visi mato, kai kortos ant stalo“, – aiškino ekspertas.

Jo nuomone, svarbiausias Kremliaus tikslas yra pakeisti Europos saugumo architektūrą, t.y. „pakeisti esamas žaidimo taisykles, revizuoti jas, sukrėsti esamą sistemą, kuri jiems netinka“.

Taikinys – Baltarusija

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deividas Šlekys mano, kad pagrindinis Rusijos taikinys vis dėlto yra Baltarusija.

„V.Putinas tikrai neindikuoja, kad jis nori užimti Ukrainą. Šiuo metu didesnis planas, daug patogiau yra užimti Baltarusiją nei Ukrainą, kaip valstybę, kokie tai bebūtų administraciniai kaštai. Jis tikrai nenori, kad Ukraina būtų NATO narė ar judėtų į Vakarus, tačiau tai gali padaryti iš principo ne kiek fiziškai užimdamas Ukrainos teritoriją, kiek iš vidaus ją destabilizuodamas“, – kalbėjo ekspertas.

Anot jo, karinių pajėgų koncentracija Rusijos ir Ukrainos pasienyje ir Baltarusijoje, Ukrainos pajėgų permetimas į frontą šalies rytuose kelia didelį tiesioginio karinio susidūrimo pavojų, jis gali įvykti dėl menkiausios klaidos ar nesusipratimo.

Rusija, jo nuomone, iš tiesų gali vykdyti oro antpuolius prieš Ukrainos gamyklas ar kitus mažiau urbanizuotus, industrinius objektus, siekdama destabilizuoti šalį, bet stengdamasi išvengti didelių civilių aukų.

„Tada kamuolys būtų Vakarų pusėje: jei Rusija iš savo teritorijos apšaudė Ukrainą, ką darome – šauname atgal į Rusijos teritoriją? Bet, manau, labiausiai Rusija siekia naudodama karinio šantažo priemones destabilizuoti Ukrainą politiškai taip, kad ji paskęstų savo intrigose, konspiracijose, sąmoksluose“, – tvirtino ekspertas.

Eksperto teigimu, Rusijos dislokuojama ginkluotė Baltarusijoje pajėgi pasiekti atokesnius taikinius, o kai kurių Europos valstybių vadovų užuominos leidžia manyti, kad pradedama baimintis ne karinio konflikto paaštrėjimo Donbaso regione, bet netgi tiesioginių atakų prieš pačią Ukrainos sostinę Kijevą.

D.Šlekio nuomone, Ukraina yra labiau antrinis taikinys: V.Putino ultimatume kalbama apie Europą, apie saugumo architektūrą, NATO plėtrą – ne tik į Ukrainą, kalbama apie Baltijos, Rytų Europos narystę aljanse. „Didysis taikinys – Europos saugumo struktūra, kurią griaudamas „sutvarkai“ ir Ukrainą taip, kaip nori“, – sakė ekspertas.

„V.Putinas yra tiek viską užkėlęs aukštai, kad jis negali atsitraukti be nieko. Ne, jis neturi gauti Ukrainos, Donecko, bet jam reikia mažos pergalės, kurią jis galėtų parduoti vidaus auditorijai“, – sakė jis.

Svarbus informacinis fonas

D.Šlekio teigimu, Vakarų bendruomenė turėtų atidžiai stebėti po mėnesio Baltarusijoje vyksiantį referendumą dėl Konstitucijos pataisų ir Rusijos karių telkimą šioje šalyje, kaip teigia Maskva, vasarį vyksiančioms karinėms pratyboms.

Lietuvos teigimu, šiems mokymams gali būti sutelkta triskart daugiau pajėgų nei per rudenines pratybas „Zapad“.

Eksperto nuomone, Lietuva ir likę Vakarai „turėtų ne tik skaičiuoti tankus“, bet ir atidžiai stebėti informacinę erdvę, skirti daugiau dėmesio kibernetiniam saugumui.

Kita vertus, jis įžvelgė grėsmę, kad Vakarai, plačioji visuomenė, nėra gerai informuoti apie Ukrainos vidaus politiką, vidaus konfliktus ir pačių ukrainiečių nuotaikas.

„Kibernetinės atakos yra pigu kaštų prasme, nes, visų pirma, reikia įrodyti, kad tai daro Kremliaus programišius. Žmonės kentėtų, kiltų nepasitenkinimas, ir klausimas, ar jis būtų nukreiptas Kremliaus, ar Kijevo link – čia įsijungia informacinių operacijų klausimas, kaip sukonstruoti nuomonę, kaip atrodo Vyriausybė žmonių akyse, kiek jie pykstasi, kiek ne“, – sakė D. Šlekys.

Ekspertas ragino itin atidžiai stebėti ne tik situaciją dėl Ukrainos, bet ir bet kokius Minsko pareiškimus.

Grėsmė prie Lietuvos

Anot D.Šlekio, kariuomenės perkėlimą į Baltarusiją reikėtų vertinti kaip šalies politinę integraciją į Rusiją, o po pratybų neišvykus nors daliai karių, Baltarusijoje galėtų būtų įkurtos nuolatinės Rusijos karinės bazės – tai keltų dar didesnę karinę įtampą ir tiesioginę grėsmę Lietuvai, Latvijai, Lenkijai ir visam rytiniam NATO flangui.

„Jei Rusijos kariai yra Baltarusijoje, atstumas iki sienos trumpėja, ir mūsų reagavimo greitis turės atitinkamai irgi būti trumpesnis, o tai – didelis iššūkis ne tik Lietuvai, bet ir visai NATO karinei struktūrai, planavimui, pasirengimui. Jei iš tiesų Baltarusijoje prasidės nuolatinis rusų karių dislokavimas, Lietuva ir Lenkija gaus labai didelį argumentą spausti tiek NATO, tiek Briuselį, tiek Vašingtoną, kad reikia dislokuoti dar daugiau pajėgumų mūsų valstybėse“, – pabrėžė jis.

Vis dėlto, jo nuomone, Rusija supranta, kad tokia eskalacija jai būtų nenaudinga, ypač jei NATO nuspręstų įdiegti regione modernias oro gynybos sistemas.

Jis akcentavo, kad Rusija jau kurį laiką naudoja hibridinius spaudimo būdus visai Europai per kylančias energetikos, ypač dujų, kainas, tik tai neįvardijama kaip ataka.

„Tai, ką Rusija pasitreniravo ant mūsų, dabar sėkmingai taiko visos Europos mastu. Klausimas – kas pasikeitė Kremliaus kalkuliacijoje, kad jie nebebijo manipuliuoti visa Europa taip, kaip jie manipuliavo Lietuva. Vadinasi, Kremlius nebegerbia Europos valstybių, mano, kad jos per silpnos kažką padaryti“, – svarstė D.Šlekys.