Užprogramuota priešprieša

Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Andžejaus Pukšto, Lenkijos visuomenė, kaip ir šalies politinis sluoksnis, yra labai stipriai susiskaldžiusi. „Pusė Lenkijos remia prezidentą, kita pusė Lenkijos – Vyriausybę, o prezidentas labai nesutaria su Vyriausybe. Vidinės santarvės šiuo metu Lenkijoje tarp prezidento ir Vyriausybės nėra“, – konstatuoja jis.

Dar prieš K. Nawrockio inauguraciją premjeras Donaldas Tuskas teigė manąs, kad sulauks sąmoningo prezidento erzinimo, o po inauguracinės kalbos sakė, kad ji buvo pasipūtėliška. Trintis buvo akivaizdi ir tuo metu, kai Lenkijos prezidentūrai vadovavo Andrzejus Duda. Tačiau nemaža dalis politikos stebėtojų prognozuoja, kad, prezidentaujant K. Nawrockiui, įtampos bus kur kas daugiau. Kol kas pagrindinė skirtis tarp abiejų prezidentų yra tai, kad nors ir retai, bet A. Duda gebėdavo rasti tam tikrų kompromisų su liberalais.

Kaip teigia A. Pukšto, ši politinė įtampa yra tikra, nesuvaidinta, pavyzdžiui, dėl siekio savam elektoratui pavaizduoti esą sąžiningai pildomi rinkimų pažadai. „Lenkijos partinė sistema turi dvipartinės sistemos bruožų, yra du poliai. Vienas polis yra centro liberalusis, o kitas – dešinysis. Ko gero, konfrontacija daug kur yra užprogramuota“, – sako politologas.

K. Nawrockis nepriklauso jokiai partijai, bet jį iškėlė konservatoriai „Teisė ir teisingumas“ (PiS). „Konservatoriai, be abejo, yra linkę laikytis krikščioniškųjų vertybių ir tai matyti iš jų požiūrio į moterų teises, abortus. Liberalai su premjeru D. Tusku priešakyje labiau linkę laikytis europinių tendencijų. Jų ir pasaulėžiūra, ir vidaus politika skiriasi, – dėsto A. Pukšto. – Ko gero vienintelis bendras abiejų pusių bruožas yra Lenkijos kariuomenės ir gynybos stiprinimo siekis bei lėšų gynybai didinimas. Lenkai jau greitai skirs apie 5 proc. BVP gynybos tikslams – tai vienas didžiausių rodiklių ES.“

Dėmesio centre – ukrainiečiai

Turbūt daugiausia diskusijų Lenkijos visuomenėje sukėlė kol kas ryškiausias naujojo prezidento politinis ėjimas – pagalbos ukrainiečiams, esantiems Lenkijoje, suspendavimas ir apskritai šaltas požiūris į pačią Ukrainą.

Lenkijos prezidentas nepasirašė įstatymo dėl pagalbos Ukrainos piliečiams pakeitimų ir taip faktiškai užkirto kelią jo priėmimui. K. Nawrockis paaiškino savo sprendimą, teigdamas, kad pagalbos programa „800+“ (800 zlotų, arba 188 eurų, dydžio) turėtų būti teikiama tik tiems ukrainiečiams, kurie Lenkijoje dirba.

„Jis vetavo įstatymą. Iš tiesų, Lenkijos politinė dešinė pradėjo neigiamai žiūrėti į bendradarbiavimą su Ukraina ir į Lenkijoje esančių ukrainiečių globą. Dėl to jie yra labai kritikuojami ir valdančiosios daugumos Seime, ir apskritai Lenkijos liberalų“, – sako A. Pukšto.

Skepticizmas Ukrainos atžvilgiu nuolat skambėjo K. Nawrockio rinkiminės kampanijos metu. Anot politologo, netgi atrodo, kad naujasis prezidentas flirtuoja su kraštutiniais dešiniaisiais. Beje, K. Nawrockis, šią savaitę viešėdamas Vilniuje, pareiškė, kad nemato Ukrainos, stojančios į ES.

„Pastarąją savaitę išgirdome, jog platesniame savo užsienio politikos fone K. Nawrockis mano, kad vienintelis faktorius, kuris gali sustabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje, yra JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Jungtinių Valstijų įsikišimas, o Lenkija esą ne itin daug ką ir gali padaryti. Be to, jis mano, kad ukrainiečiai neva nejaučia dėkingumo, nepaisant, kad Lenkija dėl jų įdėjo daug pastangų“, – apie K. Nawrockio požiūrį kalba A. Pukšto.

Partijos PiS deputatai pirmieji pasiūlė susieti „800+“ išmoką ukrainiečiams su įsidarbinimu ar verslo veikla Lenkijoje ir sugriežtinti reikalavimus Lenkijos pilietybei gauti. Tačiau jų pasiūlymas nebuvo priimtas.

„Žinoma, kad K. Nawrockio ir PiS darbotvarkės yra labai artimos, nes be konservatorių palaikymo jis tikrai nebūtų laimėjęs rinkimų, – pabrėžia A. Pukšto. – Būkime atviri: prieš metus K. Nawrockis buvo mažai žinomas rinkėjams, politikoje išvis nedalyvavo. Turėkime omenyje, kad jis buvo istorikas, vadovavo Nacionalinės atminties institutui, panašiai kaip Arūnas Bubnys Lietuvoje. Taigi K. Nawrockis buvo žinomas, bet tik tam tikriems sluoksniams. Kaip politinis veikėjas, jis įžengė į politiką per prezidento rūmus.“

Tiesa, A. Dudos ir K. Nawrockio keliai yra labai panašūs, išskyrus tai, kad A. Duda dar prieš tapdamas prezidentu dalyvavo politikoje, nors ir ne pirmajame jos ešelone. „Jeigu atsuktume įvykius vienuolika metų atgal, daug kas anuomet irgi buvo nustebę, kad būtent A. Duda buvo pasiūlytas kaip partijos PiS kandidatas. Tai buvo partijos lyderio Jaroslawo Kaczynskio ėjimas rinktis jauną, mažai žinomą kandidatą, kuris kartais buvo pristatomas netgi kaip viršpartinis, visuomeninis pretendentas. Faktas, kad tai yra partijos PiS politinė technologija“, – sako A. Pukšto.

Tačiau K. Nawrockis yra radikalesnis negu A. Duda: „Ko gero PiS suprato, kad politinė švytuoklė Lenkijoje yra pasistūmėjusi į dešinę. Pastaruoju metu vis populiaresnė darosi nacionalistinė partija „Konfederacija“, kartais nepabijanti net ir antisemitinių šūkių. PiS suprato, kad reikia radikalesnio kandidato, todėl buvo naudojama ir antiukrainietiška retorika.“

„Tačiau tai yra visos Europos tendencijos – visuomenės bijo migrantų, visi susirūpinę dėl valstybės ir asmeninio saugumo. Dabar visose Europos šalyse yra tinkama politinė aplinka radikaliajai dešinei ir Lenkija nėra išimtis“, – sako A. Pukšto.

Sąskaitų suvedinėjimas

Kitą savaitę K. Nawrockis lankysis Berlyne, kur ketina reikalauti, kad Vokietija atlygintų Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijai padarytą žalą. Dar A. Dudos ir buvusio premjero Mateuszo Morawieckio valdymo laikotarpiu Lenkijos dešiniųjų santykiai su Vokietija buvo problemiški.

„Kaip su Vokietija, taip ir su Briuseliu, – primena A. Pukšto. – Prieš dvejus metus santykiai buvo įtempti ir dėl teisės viršenybės klausimų, net buvo užblokuotos lėšos iš Europos Komisijos biudžeto. Iš tikrųjų Lenkijos konservatoriai – PiS ir „Konfederacija“ – eksploatuoja požiūrį, kad Vokietija uzurpavo ES sprendimų priėmimą, ir dabar jau antrą sykį istorijoje, nes pirmasis buvo Antrojo pasaulinio karo metais, Lenkija nukenčia nuo Vokietijos. Žinia formuluojama taip: maža to, kad vokiečiai neatsiprašė ir iki galo nekompensavo nuostolių, vėl esame Vokietijos vergai ES.“

Jau daugiau nei dešimtmetį iš PiS stovyklos sklinda kartais netgi antivokišką retoriką primenantys pareiškimai. A. Pukšto įsitikinimu, tai yra pavojinga tendencija: „Būtent todėl tiek Berlyne, tiek Briuselyje į premjero postą grįžęs D. Tuskas buvo pasitiktas su gana dideliu optimizmu. Tačiau atrodo, kad K. Nawrockis tikrai nežada atsisakyti tos retorikos, kurią jau anksčiau vystė J. Kaczynskis. Drįsčiau manyti, kad ta retorika bus netgi aštresnė nei iki šiol.“

Vis dėlto politologas mano, kad Antrojo pasaulinio karo finansinės kompensacijos iš esmės jau yra baigtas klausimas. „Gal galima kalbėti apie atminties politiką, bendrus projektus įamžinant nacizmo, karo aukas, ir čia Vokietija tikrai pasiruošusi bendradarbiauti. Tačiau reparacijų klausimai tikriausiai bus konfliktinė zona ir nemanau, kad Vokietija leisis į tas diskusijas. Išvis Vokietijos politikai stengiasi pernelyg nekomentuoti šitų dalykų. Tie reikalavimai atsimuš į tylos sieną, ir tiek“, – prognozuoja istorikas.

Ko gero vienintelis bendras abiejų pusių bruožas yra Lenkijos kariuomenės ir gynybos stiprinimo siekis bei lėšų gynybai didinimas.

Vizitas Baltuosiuose rūmuose

K. Nawrockis nuolat akcentuoja, kad Amerika yra pagrindinė Lenkijos sąjungininkė. Pirmojo vizito Baltuosiuose rūmuose metu tiek D. Trumpas, tiek Lenkijos vadovas negailėjo vienas kitam pagyrų. Tačiau, be diplomatinių mandagybių, A. Pukšto yra linkęs išskirti tris svarbiausius šio vizito akcentus.

„D. Trumpas pareiškė K. Nawrockiui, kad amerikiečių kariai lieka Lenkijoje, nepaisant, kad yra bendra tendencija mažinti amerikiečių kariuomenės buvimą Europoje. Negana to, JAV vadovas teigė, kad  karių buvimas prireikus bus netgi padidintas“, – sako ekspertas.

„Antras dalykas, ir tai buvo akcentuojama dar pirmosios D. Trumpo kadencijos metu, – JAV bendradarbiaus su Lenkija energetinio saugumo srityje ir Amerika parduos suskystintąsias gamtines dujas (SGD) Vidurio Rytų Europai per Lenkijos terminalą. Noras parduoti SGD dar kartą grįžo į politinę darbotvarkę“, – pabrėžia jis.

Lenkijai paskelbus, kad jos BVP perkopė 1 trln. JAV dolerių, D. Trumpas netgi pakvietė Lenkiją į dvidešimties pajėgiausių pasaulio ekonomikų susitikimą Majamyje kitąmet. „Vadinasi, D. Trumpas mato Lenkiją tarp didelių valstybių“, – taip kvietimą vertina A. Pukšto.

Tačiau ar realu Lenkijai būti pakviestai ne tik į Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimą, bet ir į patį jo narių klubą? „Tai atviras klausimas, nes tai bus ne tik D. Trumpo sprendimas, tam turi pritarti visos narės. Dabar D. Trumpas sodina Lenkiją šalia savęs, o kaip bus toliau – reikia vertinti saikingai, – atsako politologas. – Tačiau faktas, kad D. Trumpo ir K. Nawrockio santykiai yra geri ir Lenkijos prezidentas tai labai dažnai akcentuoja. Galiausiai reikia nepamiršti, kad D. Trumpas parėmė K. Nawrockį jo rinkiminės kampanijos metu, o tai įvyksta labai retai. Simpatijos yra abipusės.“

Lenkijos visuomenę domina G20 tema. Šalies ekonomikos rodikliai gerėja, nors, kaip dėmesį atkreipia A. Pukšto, tai, žinoma, nėra K. Nawrockio nuopelnas – labiau D. Trusko Vyriausybės pergalė. Tačiau Lenkijos svarba auga ir dėl geopolitinės situacijos.

„Svarba išaugo jau po „Brexit“ ir daug kas pranašauja, kad naujoji ES ašis – ką jau ir dabar galima matyti ir jei tik Varšuva pati sugebės tai išnaudoti – bus Prancūzija, Vokietija ir Lenkija“, – sako jis.

„Žiūrint dar plačiau, Lenkijos svarba auga ir dėl Ukrainos. Jeigu pasižiūrėsime į pastaruosius trejus metus, visa logistika į Ukrainą, amunicijos transportavimas, galiausiai net visi politiniai vizitai ėjo per Lenkiją. Ji tapo centru, svarbiu tranzito tašku. Lenkija turi ilgiausią tarp ES šalių pasienį su Ukraina, todėl Varšuvos vaidmuo Kyjivo atžvilgiu buvo ir yra didžiulis“, – neabejoja politologas

Diplomatinės rietenos

Kur kas mažiau šviesia K. Nawrockio vizito JAV detale tapo faktas, kad į Vašingtoną jo nelydėjo nė vienas Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas. Pasak A. Pukšto, pasaulinės diplomatijos arenoje retai nutinka, kad prezidentas į tokius vizitus nevyksta su užsienio reikalų ministru.

„Kiek vėliau Radoslawas Sikorskis (Lenkijos diplomatijos vadovas – red. past.) savarankiškai nuvyko į Vašingtoną ir susitiko su JAV valstybės sekretoriumi Marco Rubio. Tačiau tokie dideli prezidento ir užsienio reikalų ministro nesutarimai nėra gerai, nes vis tiek ambasada ir URM rengia tokius vizitus. Prezidentas neturi pajėgumų surengti vizitą, o ką jau kalbėti apie užsienio politikos ar diplomatijos realizavimą. Turėkime omenyje, kad Lenkijos Respublikos Konstitucija, panašiai kaip ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, prezidentui suteikia nedaug galių. Kad ir gynybos srityje jis negali daug padaryti pats, nebent pasitelkdamas gynybos ministrą“, – dėsto A. Pukšto.

Diplomatiniai nesutarimai ant Lenkijos meta nepalankų šešėlį. Ilgą laiką prezidentas negali su užsienio reikalų ministru susitarti dėl ambasadorių paskyrimo. Iki šiol Lenkija neturi nuolatinio ambasadoriaus Vašingtone ir Vilniuje.

Tačiau nepaskirtų ambasadorių sąrašas yra ilgas. „Siekia gal 30–40 ambasadų, – sako A. Pukšto. – Lenkijos diplomatinių atstovybių tinklas yra labai platus. Lenkija kiekvienoje ES šalyje turi savo ambasadas, o viso pasaulio mastu ambasadas turi gal 80 proc. šalių. Nesutarimų yra begalybė, bet ši konfrontacija prasidėjo tarp A. Dudos ir D. Tusko bei R. Sikorskio. Kol kas atrodo, kad iki susitarimo dėl ambasadorių dar tikrai yra toloka.“

Tragedijos, kad tiek daug ambasadorių vis dar nepaskirta, A. Pukšto neįžvelgia. „Tačiau valstybėje negali būti dviejų atskirų užsienio politikų, – pabrėžia jis. – Viena kalba nuvažiavęs prezidentas, kita kalba užsienio reikalų ministras. Europoje daugiausia yra parlamentinių respublikų su stipriais prezidentais, ir dažniausiai jie, nepaisant, kad yra iš skirtingų politinių stovyklų, stengiasi rasti bendrą kalbą dėl užsienio politikos, gynybos, saugumo. Sakyčiau tai, kas vyksta Lenkijoje, yra gana rizikingi precedentai.“

Bendri tikslai

Šią savaitę K. Nawrockis atvyko vizito ir į Lietuvą. Tikriausiai svarbiausias ir neterminuotai aktualus klausimas abiem šalims yra bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityje. Jau daug metų skirtingos politinio spektro pusės puikiai supranta, kad kariuomenių bendradarbiavimas, karinės technikos pirkimai, ryšiai žvalgybos srityje, saugant sieną su Kaliningradu ir Baltarusija, yra didelė vertybė.

„Nors prezidento Gitano Nausėdos ir K. Nawrockio nuomonės dėl Ukrainos narystės ES išsiskiria – priešingai nei Lietuvos vadovas, Lenkijos lyderis sako nematantis Kyjivo narystės ES, sutampa požiūris į D. Trumpą ir JAV. Amerikiečių buvimas Europoje, jos saugumo architektūroje tikrai yra svarbus ir kol kas nėra, kas greitai galėtų tai pakeisti“, – sako A. Pukšto.

Šio vizito kontekste pozityvia nata nuskambėjo žinia, kad naujojoje Lietuvos Vyriausybėje greičiausiai dirbs du lenkų tautinės mažumos ministrai. „Be abejo, lenkų ministrų galimas darbas Vyriausybėje turi gerą atgarsį, nes lenkams rūpi, kaip čia jaučiasi lenkų mažuma, ir tie signalai pastaruoju metu yra geri. Tai lyg ir smulkmena, bet labai pagerina bendrą atmosferą“, – teigia politologas.

2027-aisiais Lenkijos laukia parlamentiniai rinkimai, tad gali būti, kad po jų keisis ir Lenkijos Vyriausybės sudėtis. „K. Nawrockis neslepia, jog jis svajoja, kad liberalų populiarumas smuks ir į valdžią ateis dešinieji. Jis atvirai sako, kad, kaip tik galės, bandys padėti dešiniajai opozicijai grįžti į valdžią. Beje, manyčiau, kad artimiausius dvejus metus Lenkijos premjero ir prezidento sugyvenimas bus labai nelengvas“, – prognozuoja A. Pukšto.