Jau antrą kartą su savanoriška misija Filipinuose apsilankiusį 41 metų pedagogą Ričardą Pagojų labiausiai šokiravo ten gyvenančių žmonių likimai.

Kitas pasaulis

Organizacijos "Hope Centers" kvietimu šįkart Filipinuose lankėsi aštuoni lietuviai. R.Pagojus vyko su dešimties metų dukra Liepa.

"Norėjau, kad ji pamatytų ir kitokį gyvenimą, kitokius žmones, kultūrą, vertintų tai, ką turi", – kodėl keliavo kartu su dukra, aiškino pedagogas Ričardas.

Kartu vyko ir šeimos gydytojos, odontologė, IT specialistas. Vėliau prie jų prisijungė du vaikus su filipiniete žmona auginantis "Hope Centers" administratorius ir atstovas Lietuvoje Andrius Markevičius.

Lietuviai lankėsi apie 320 ir 170 tūkst. gyventojų Butuano ir Dagupano miestų lūšnynuose bei apylinkėse.

"Lankėme žmones, kurie gyvena apleistose teritorijose, surėmę lūšnas iš blokų. Kai kurie filipiniečiai priminė D.Britanijos skvoterius. Jie gyvena skurdžiai, komunose, prie upės, įtekančios į vandenyną. Iš pagrindinių gatvių pasukęs į šalutines, patenki į kitą pasaulį."

Ten tvyro specifinis kvapas ir smarvė. Kanalizacija atvira, čia pat valgoma, vaikai žaidžia kompiuterinius žaidimus.

"Higiena, skurdas šokiruoja, – sakė antrą kartą su savanoriška misija Filipinuose apsilankęs Ričardas. – Mes daugiausia padėjome vaikams, kurie neturi pakankamai maisto, mokymosi priemonių. Gerai, kad mokslas Filipinuose nemokamas."

Serga kvėpavimo ligomis

Medikus savanorius nustebino, kad šalyje, kur šilta ir drėgna, oro temperatūra siekia 30 laipsnių šilumos, labai daug žmonių serga viršutinių takų kvėpavimo ligomis, sloga, kosti.

"Tuose rajonuose oras itin nešvarus. Tvyro smogas, daug smalkių, nes žmonės degina padangas, šiukšles", – R.Pagojui ir kitiems savanoriams netrukus paaiškėjo filipiniečių ligų priežastis.

Savanoriai dirbo netradicinėmis, lauko, sąlygomis, lūšnyno ar kaimo aikštėje sustatę stalus, kėdes. Odontologė, kuriai padėjo R.Pagojus, patyrė šoką.

"Lūšnynų žmonių dantys nevalyti, apaugę akmenimis. Šokiravo tai, kad populiariausias jų problemų sprendimo būdas – dantų rovimas, – negalėjo atsigauti Ričardas. – Jei vos maudžia dantį, yra skylutė, vietiniai primygtinai prašo dantį ištraukti, o ne plombuoti. Jiems geriau pigūs protezai, jie neišgali gydytis dantų."

Daugeliui vaikų vizitas pas misijos medikus buvo pirmas susitikimas su gydytojais jų gyvenime. Iš baimės vaikai verkė. Lūšnynuose lietuviai rengė edukacines programas, viktorinas apie sveikatą, dalijo dantų šepetukus, mokė valyti dantis. Kiekvieną lietuvių  pacientą stebėdavo penkiolika jo pažįstamų.

Neretai lūšnynų žmonės simuliuodavo ligą, skausmą norėdami gauti vaistų. Po to "ligoniai" prisipažindavo, kad lūšnoje guli senas tėtis, mama ar seneliai, kurie negali paeiti ar sunku įkalbinti ateiti pas savanorius medikus.

Skausmas visur toks pats

Savanoriai atsirinkdavo eilėje stovinčius žmones, kuriems gali padėti lauko sąlygomis ir turimais instrumentais. Kitų teko atsiprašyti.

"Atėjo pagyvenęs vyras, kuriam buvo likę nedaug dantų ir paprašė ištraukti dar keturis klibančius, – Ričardą šokiravo šis filipinietis. – Odontologė griežtai atsisakė ištraukti sveikus dantis, kuriuos galima sugydyti. Pasiūlė juos užplombuoti. Priminė, kad jo trokštama plokštelė laikysis ir ant dantų. Po ilgų ginčų filipinietis nusileido."

Tačiau lietuviai nustebo ir nuliūdo, po penkiolikos minučių išvydę tą vyrą  pas lietuviams padėjusius vietinius jaunus odontologus. Vienas jų netgi buvo baigęs mokslus JAV.
"Jis sėdėjo odontologo kėdėje ir jam išrovė tuos keturis dantis. Ir tą, kurį mūsų odontologė buvo ką tik užplombavusi", – nusivylimo neslėpė Ričardas.

Savanorius šokiravo ir viename kaime aplankytas kaulų vėžiu sergantis berniukas. Dėl ligos jam buvo amputuota ranka. Berniukas galėjo vaikščioti, todėl padėjo lūšnoje sergančiai ir sunkiai gyvenančiai mamai.

"Ten pabuvęs supranti, kad skausmas, neviltis, skurdas visur yra vienodi, – priėjo prie išvados R.Pagojus. – Įstrigo tai, kad tie žmonės labai moka džiaugtis mažais dalykais, smulkmenomis. Tuo, ką turi."

Žinojo, kur vyksta

Daug emocijų patyrė ir Ričardo dukra. Vykusi padėti filipiniečių vaikams, dešimtmetė sulaukė daugiau dėmesio: vietiniai lietė jos plaukus, baltą odą.

Dovanų ji nuvežė Lietuvoje vaikų pamėgtų gumyčių ir pačių kuriamų apyrankių. Kartą nuo karščio, dėmesio, jai nesuprantamos anglų kalbos, vaizdų Liepa net apsiverkė.
"Norėjau, kad ji pamatytų kitokį gyvenimą", – vis dėlto džiaugėsi dukrą su savanoriais vykti pakvietęs pedagogas.

Kodėl su misija į Filipinus jau antrą kartą vyko Ričardas? Juolab už savo pinigus. "Hope Centers" dar paaukojo po 100 dolerių: už šią sumą filipiniečiui metus mokykloje užteks užkasti ir mokslo priemonių.

"Norėjome padėti, – neieškojo skambių žodžių Ričardas. – Kai sėdėjome vienoje Vilniaus kavinėje su centro įkūrėja amerikiete, ji labai dėkojo už pirmą išvyką ir su ašaromis akyse prašė atvykti dar kartą. Negalėjome atsisakyti. Juolab norėjome išnaudoti patirtį ir jau žinojome, kur vykstame."