Antradienio balsavimas Bundestage atrodė būsiąs tik formalumas. Po sudėtingų derybų krikščioniškųjų CDU/CSU ir socialdemokratų SPD koalicija, užsitikrinusi daugumos palaikymą, prognozuota, be vargo įveiks kanclerio rinkimų procedūrą ir tą pačią dieną Vokietija turės naują kanclerį, Europa – naują lyderį, kuris imsis spręsti problemas – paveldėtas ir naujas.

Kai Bundestago pirmininkė Julia Klöckner perskaitė, kad už F. Merzą balsuota tik 310 kartų – šešiais balsais mažiau nei būtina absoliuti dauguma – naujųjų valdančiųjų laukė nemaloni staigmena.

Tiesioginės transliacijos iš Bundestago metu buvo matyti, kad šoką išgyveno ir pats F. Merzas, ir jo artimiausi patikėtiniai, ir net buvusi kanclerė Angela Merkel, kuri kartu su kandidato į kanclerius žmona ir dukromis stebėjo balsavimą.

Laukta triumfo istorija akimirksniu virto istoriniu detektyvu. Iki šiol nė vienas kandidatas į Vokietijos kanclerius nebuvo kritęs pirmajame balsavime po Bundestago rinkimų ir sėkmingų koalicijos derybų.

Šalies konstitucijos 63-iajame straipsnyje kanclerio rinkimų procedūra labai aiškiai nusakyta: Bundestagas renka kanclerį Federalinio prezidento siūlymu be diskusijų; išrenkamas tas, kuris surenka Bundestago narių balsų daugumą.

Jei kandidatas neišrenkamas pirmajame balsavime, Bundestagas per keturiolika dienų gali išrinkti naują – jam irgi reikia daugiau nei pusės parlamentarų balsų. Numatyta, kad antrieji rinkimai surengiami tik po trijų dienų, nebent parlamentas dviejų trečdalių dauguma nusprendžia kitaip. Šis variantas pasirodė priimtinas ne tik koalicijai, bet ir opozicijai.

Sparčiau patvirtinti arba atmesti F. Merzo kandidatūrą nusprendė ir radikalios kairiosios „Die Linke“ parlamentarai, ir radikaliosios dešinės AfD. Pastarosios partijos pirmininkė Alice Weidel, neslėpdama piktdžiugos, po pirmojo balsavimo aiškino, esą geriausia būtų baigti „lėtą Friedricho Merzo merdėjimą“ ir atverti kelią naujiems rinkimams.

Balsavimas buvo slaptas, tad tiksliai nustatyti, kas buvo balsavusieji prieš F. Merzą – maištininkai ar išdavikai, praktiškai neįmanoma.

Galiausiai nuspręsta, kad antrasis balsavimas įvyks dar tą pačią dieną. Apie 15.15 val. atnaujinus posėdį, balsavimo procedūra buvo pakartota. F. Merzo šeima vėl sėdėjo garbės tribūnoje, A. Merkel – anot jos komandos atstovų, dėl laikos stokos – salėje jau nebebuvo. Antrąkart balsavimo biuleteniuose „taip“ pažymėjo 325 parlamentarai. Devyniais daugiau, nei reikėjo.

Balsuojant pirmą kartą dalyvavo 621 iš 630 Bundestago narių. Prieš F. Merzą balsavo 307 parlamentarai, trys susilaikė, vienas biuletenis buvo negaliojantis. CDU ir SPD koalicija teoriškai turėjo 328 balsus – dvylika daugiau, nei reikėjo daugumai, tačiau mažiausiai aštuoniolika koalicijos narių nebalsavo už F. Merzą. Tad vienas svarbiausių klausimų, į kurį atsakymo ieškoma net ir dabar, jau pradėjus dirbti naujajai Vyriausybei, – kas tie maištininkai, ar ateityje jie kiš pagalius į naujosios koalicijos ratus?

Vokietijoje sklando daug teorijų ir spėlionių. Viena iš hipotezių susijusi su vadinamaisiais Spahn-Boys – pagal analogiją su sporto sirgaliais pavadintai politikais, remiančiais naują CDU/CSU frakcijos vadovą Jensą Spahną, kuris esą galėjo bandyti susilpninti F. Merzo autoritetą.

CDU politikas Mathias Middelbergas televizijos kanalui „Phoenix“ išreiškė nuomonę, kad balsuodami kai kurie parlamentarai galėjo elgetis neapgalvotai. Galimai tie, kas balsavo „prieš“, norėjo įgelti F. Merzui, tačiau neketino sužlugdyti jo patvirtinimo procedūros.

Naujasis užsienio reikalų ministras Johannas Wadephulas (CDU) laikosi nuomonės, kad neparėmusieji balsavo vedami ne emocijų, bet proto. Pats F. Merzą antausį pirmajame ture pavadino kadencijos defektu, tačiau sakė neketinąs aiškintis – verčiau žvelgsiąs į priekį.

Socialdemokratų vadovybė kategoriškai neigė, kad balsų trūkumas galėtų būti susijęs su socialdemokratų parlamentarais. SPD pirmininkas, tuomet dar tik būsimasis finansų ministras ir vicekancleris Larsas Klingbeilas po pirmojo balsavimo pareiškė, kad neturi nė mažiausio įtarimo dėl jo partijos kolegų. Užsitikrinti 85 proc. narių balsus – frakcijos užduotis, su kuria ji susidoroja.

Trečioji versija – naujajame kabinete daug santykinai naujų, politinės karjeros nedariusių asmenų, tad balsuodami prieš F. Merzą savo nuoskaudą galėjo išlieti tiek CDU/CSU, tiek SPD parlamentarai.

Aišku viena: balsavimas buvo slaptas, tad tiksliai nustatyti, kas buvo balsavusieji prieš F. Merzą – maištininkai ar išdavikai, praktiškai neįmanoma.

Kas kita – bandyti įvertinti koalicijos darbo galimybes. Jei CDU ir SPD net per kanclerio rinkimus nesugeba suimti vadžių, kaip jie užsitikrins balsų daugumą, kai reikės įgyvendinti žadėtus pokyčius? Atmetus bendradarbiavimą su AfD, kuri išvakarėse paskelbta ekstremistine organizacija, lieka matematinė galimybė kliautis radikalia kairiąja, kurios interesų spektre tikrai nėra daugumos koalicijos sutarties tezių.

Negana to, „Die Linke“ vadovė Ines Schwerdtner interviu n-tv.de F. Merzą pavadino klasiniu priešu, nes jis yra dirbęs „Blackrock“ – didžiausiai investicijų valdytojai pasaulyje.

Komentatoriai atkreipia dėmesį ir į SPD frakcijos vidinę dinamiką: socialdemokratai su frakcijos vadovu išrinktu Matthiasu Mierschu neslepia norintys didinti, o ne mažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje.

„Bus įgyvendinti socialiniai projektai, o tikrų reformų nebus, – apie nedrąsinančią pradžią „Die Welt“ sakė ekonomistas Danielis Stelteri. – Po trejų ar ketverių metų – galbūt ir anksčiau – bus būtent ta situacija, dėl kurios dabar įspėjama: ekonominė padėtis blogės, nepasitenkinimas didės, o galiausiai stiprės kairieji ir dešinieji kraštai.“

Kita vertus, istorinė patirtis rodo, kad vienybė patvirtinant kanclerio kandidatūrą nebūtinai nulemia būsimos Vyriausybės stabilumą. Tereikia prisiminti, kad pastarieji rinkimai buvo surengti subyrėjus Olafo Scholzo vadovaujamai koalicijai, kai iš jos pasitraukė FDP.