MOKSLININKAI PROGNOZUOJA VALSTYBIŲ IR PRIVAČIŲ KOMPANIJŲ PEŠTYNES DĖL MĖNULIO

Mokslininkai pergyvena, kad privačios kompanijos netolimoje ateityje bus pajėgios rengti savas misijas į Mėnulį ir imsis grobstyti menkus jo išteklius, kurie tuo pačiu metu bus gyvybiškai svarbūs valstybių planuojamoms mokslo tyrimų misijoms. Apie tai rašoma Harvardo-Smito Astrofizikos centro mokslininkų parengtame tyrime.

Kaip praneša britų „The Independent“, planuojamoms nuolatinėms bazėms mėnulyje bus itin svarbūs du ištekliai – vanduo ir geležis. Abiejų ten labai maža. Mokslininkų nuomone, apie tokias pačias bazes svajojančios ir nuolat žiūrinčios kaštų efektyvumo, privačios kompanijos taupymo tikslais gali atsisakyti būtinų žaliavų gabenimo iš Žemės ir imtis grobstyti tas menkas atsargas, kurios yra mėnulyje.

Daugybė žmonių galvoja, kad kosmosas – taikos ir harmoningo bendradarbiavimo tarp valstybių erdvė. Tačiau mokslininkai primena, kad nėra tai reguliuojančių įstatymų, o jau po penkių metų Mėnulyje gali išsilaipinti net kelios valstybinės ir privačių kompanijų misijos.

„Mes ištyrėme Mėnulio žemėlapius ir nustatėme, kad išteklių yra labai nedaug kur, o ir ten jų nedaug. Tai sukuria daug prielaidų konfliktams“, – rašoma astrofizikų tyrime.

Egzistuoja tokie dokumentai, kaip 1967 m. Sutartis Dėl kosmoso, tačiau ji skirta valstybėms ir negali apsaugoti dangaus kūnų nuo privačių kompanijų. Joje teigiama, kad „mėnulis ir kiti dangaus kūnai“ turi būti atviri visoms valstybėms ir tik tik taikiems tikslams. Spaudžiant JAV, sutartyje nebuvo aiškiai apibrėžta, ar kalbama apie ją pasirašiusių valstybių vyriausybes, ar ir privačias tų valstybių organizacijas.

Dar viena sutartis Dėl Mėnulio buvo pasirašyta 1979 m., tačiau jos neratifikavo nė viena valstybė, kuri šiandien rengia misijas į mėnulį. Tai yra, sutarties nepatvirtino nei JAV, Rusija, Kinija ir Japonija, Nei Europos kosminės agentūros šalys.

„Šioje sutartyje bandyta spręsti teisės į kosmose rastus išteklius klausimą, tačiau tarptautinė bendruomenė nepanoro įtvirtinti šių taisyklių“, – teigia Londono ekonomikos mokyklos Kosmoso politikos skyriaus pranešime.

Jame priduriama, kad 2020 m. paskelbtas „Artemidės“ susitarimas numato, kad su JAV bendradarbiaujančios valstybės privalo užtikrinti savo veiklos skaidrumą, dirbti kartu ir tik taikiais tikslais bei teikti pagalbą visiems nelaimėje atsidūrūsiems astronautams. Tačiau susitarime nė žodžiu neužsimenama, kaip apsaugoti dangaus kūnus nuo grobikiško eksploatavimo, siekiant išgauti išteklius.

„Didžiausia problema yra ta, kad visi – ir valstybės, ir privačios kompanijos – nusitaikė į tas pačias vietas ir tuos pačius išteklius. Tačiau tie ištekliai yra riboti, o mes neturime antro Mėnulio, į kurį vėliau būtų galima persikraustyti“, – teigia Misūrio valstijos Politikos mokslų ir technologijų universiteto docentė Alanna Krolikowski, taip pat dalyvavusi rengiant pastarąjį tyrimą.

Jos teigimu, projektai Mėnulyje gali būti realizuojami jau netolimoje ateityje, o teisinė juos reglamentuojanti bazė neegzistuoja. Mokslininkės nuomone, valstybės jau dabar turėtų išsiaiškinti pačius pesimistiškiausius scenarijus ir ruošti jiems atitinkamus įstatymus.

„The Independent“ primena, kad praėjusiais metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užsiminė, kad Rusijos ir JAV „Mėnulio lenktynės“ gali taip suintensyvėti, kad abi šalys imsis dislokuoti kosmose ginkluotę.