Turtingiausia ir skurdžiausia
Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, Venesuelos teritorijoje yra daugiau nei 300 mlrd. barelių naftos atsargų – daugiau nei Saudo Arabijoje (265 mlrd. barelių). Tačiau realybė slegianti: šalis yra nemoki, tarptautinės obligacijos nuo 2017 m. nebeaptarnaujamos, gyventojai nuskurdę. Sostinėje Karakase vidutiniškai kas tris valandas nužudomas žmogus. Pastaraisiais metais šalį paliko apie 8 mln. žmonių – beveik ketvirtadalis visų gyventojų.
1970 m. Venesuela išgaudavo 3,7 mln. barelių per dieną – tai sudarė daugiau nei 7 proc. pasaulinės naftos gavybos. Šiandien šis skaičius nesiekia 1 mln. barelių per dieną. Jau minėtoji Saudo Arabija per dieną išgauna nuo 9 iki 14 mln. barelių.
Venesuelos nafta – išskirtinė. Organinę naftos masę sudaro planktonas ir kiti smulkūs organizmai, kurie kaupėsi mažo deguonies zonose jūrų ir ežerų dugne. Per milijonus metų ant šios masės susidarė vis nauji nuosėdų sluoksniai, kurie didino spaudimą ir temperatūrą, todėl organinės molekulės skilo, susidarė skystieji angliavandeniliai. Nafta yra lengvesnė už vandenį, todėl per poringus uolienų sluoksnius kyla, kol pasiekia nepralaidų sluoksnį.
Venesueloje nafta yra tik maždaug 1 000 m gylyje, kai Saudo Arabijoje, JAV ir Šiaurės jūroje – 3 000 m gylyje. Tačiau arti paviršiaus glūdinčią naftą sunkiau išgauti, ji klampesnė. Tokią venesuelietiškos naftos specifiką lėmė geologinės priežastys: Venesueloje nafta glūdi po Orinoko baseinu, kur temperatūra liko žemesnė, didelės molekulės neskilo. Be to, Orinokas – viena iš vandeningiausių pasaulio upių, nuosėdų sluoksniai ten sudaryti iš daugybės erozijos medžiagos, kurią atplukdė galingos srovės tiesiai iš Andų.
Santykinai nedideliame gylyje bakterijos ilgą laiką išliko aktyvios – mikroorganizmai suskaidė dideles lengvesnių angliavandenilių dalis, todėl nafta susidarė itin klampi – sunkiosios ir itin sunkiosios kategorijos. Išgauta ji būna labiau panaši į asfaltą.
JAV energetikos ministerijos teigimu, naftos gavyba, nors ir brangi, bet techniškai nėra labai sudėtinga. Kitaip yra su perdirbimu: sunkiąją Venesuelos naftą galima perdirbti į benziną ir kitus produktus tik didelėmis sąnaudomis.
Venesuelos naftą pritaikyti rinkai galima dviem būdais: skystinti ją įpilant distiliatų, kuriuos Venesuela anksčiau gamino pati, bet šiandien turi importuoti, arba eksportuoti žalią naftą į šalis, kurios gamina lengvesnę žalią naftą ir gali jas maišyti.
Verslo perspektyvos
Venesuela kartu su Iranu, Iraku, Kuveitu ir Saudo Arabija – naftą eksportuojančių šalių organizacijos OPEC steigėja. Nuo 1950-ųjų iki XX a. 8-ojo dešimtmečio ji buvo tarp naftą išgaunančių šalių lyderių. 1976 m. per nacionalizavimo bangą įkurtas naftos koncernas „Petróleos de Venezuela“ (PDVSA) dar tūkstantmečio sandūroje buvo laikomas vienu efektyviausių ir finansiškai stipriausių pasaulio koncernų.
Tačiau 2002 m. valdžią perėmęs Hugo Chávezas naudojosi koncernu ignoruodamas ekonomikos dėsnius. Dešimtys tūkstančių kvalifikuotų darbuotojų, inžinierių emigravo – naftos pramonėje įsitvirtino partijai artimi žmonės.
Iš pradžių Venesueloje dirbančios užsienio kompanijos galėjo valdyti 50 proc. naftos telkinio – tiek, kiek ir PDVSA. H. Chávezas pakeitė šį modelį – iš užsienio kompanijų atimta 10 proc., todėl PDVSA įgijo daugiau galių ir pajamų.
Nuo 2017 m. nemoki Venesuela beveik neturi finansinių galimybių palaikyti, juolab – plėsti ar atnaujinti naftos gavybos infrastruktūrą. PDVSA neslepia: vamzdynai nebuvo modernizuoti 50 metų. Vien infrastruktūros atnaujinimas kainuotų 60 mlrd. dolerių. Tačiau stinga ne tik pinigų, bet ir žinių. To, ko Jungtinėse Valstijose yra sočiai.
JAV ekonomikai Venesuelos nafta svarbi: ta, kuri išgaunama Teksase, tinka benzinui, tačiau kitiems produktams, tokiems kaip asfaltas, variklio alyva ar dyzelinas, reikia sunkiosios naftos.
JAV, kur kasdien išgaunamas rekordinis kiekis – 13–20 mln. barelių naftos, kasdien turi importuoti iki 3 mln. barelių sunkiosios naftos. Kol kas tam naudojama Meksikos „Maya“ rūšies ir Kanados smėlingoji nafta. Iš Venesuelos importuojama tik apie 220 tūkst. barelių – koncerno „Chevron“, kuris vis dar veikia Venesueloje ir kuriam netaikomos sankcijos, nafta. Nors gavyba Venesueloje šiuo metu sudaro mažiau nei 10 proc. „Chevron“ apimčių, koncerno atkaklumas likti šalyje dabar gali atsipirkti.
JAV naftos perdirbimo gigantai „Valero Energy“, „Phillips 66“, savo gamyklas kažkada specialiai projektavę sunkiajai Venesuelos naftai, taip pat laukia permainų. „Valero“ tam rengėsi iš anksto – dar pernai spalį pasirūpino išimtine teise importuoti iš Venesuelos 1,6 mln. barelių naftos.
Susidomėjimą verslu Venesueloje neabejotinai rodys ir „ConocoPhillips“, po privatizavimo bangos prieš 20 metų vis dar turintis 10 mlrd. dolerių pretenzijų Karakasui. Aktyvūs ir europiečiai: „Repsol“ (Ispanija), „Eni“ (Italija) ir „Maurel & Prom“ (Prancūzija), nors jie tik neseniai vėl sugrįžo į Venesuelą ir kol kas neišgauna viso licencijomis suteikto gavybos kiekio.
Specializuotoje periodikoje rašoma, kad Venesuelos naftos gavybos sąnaudos – 20 JAV dolerių už barelį. Daug, lyginant su 3 JAV doleriais už barelį, kuriuos turi išleisti Saudo Arabija. Tačiau skalūnų naftos gavyba atsieina 30–50, o smėlingosios naftos – net 85 JAV dolerius už barelį. Tad Venesuelos nafta išlieka konkurencinga.
Skaičiuojama, kad sunkiosios Venesuelos naftos pelno marža – net atskaičius licencijų ir kt. mokesčius, – turėtų sudaryti 28 proc. Tai daug daugiau nei 18 proc., kuriuos paprastai uždirba transnacionaliniai energetikos koncernai.
Prireiks investicijų
„J.P. Morgan“ ir „Goldman Sachs“ analitikai mano, kad Venesuela per keleris metus vėl galės padidinti savo gamybos ir eksporto apimtis iki daugiau nei 2 mln. barelių per dieną. Tačiau, „Energy Aspects“ ekspertų teigimu, tam, kad gavyba išaugtų 0,5 mln. barelio per dieną per ateinančius dvejus metus, turi būti investuota apie 10 mln. dolerių.
Norvegijos analitikų kompanija „Rystad Energy“ prognozuoja, kad prireiks 110 mlrd. dolerių, jei Venesuela norės pasiekti maždaug 3 mln. barelių per dieną gamybos lygį, koks buvo paskutinį XX a. dešimtmetį. Tai esą dvigubai daugiau nei visų JAV naftos bendrovių investicijos visame pasaulyje 2024 m.
Ar šios investicijos tikrai atsipirks, priklausys ir nuo naftos kainos ateinančiais metais. Be to, Venesuela vis dar skolinga Vakarų kompanijoms: dėl neteisėtos nacionalizacijos „ConocoPhillips“ ir „ExxonMobil“ kreipėsi į tarptautinius arbitražo teismus, kurie įpareigojo Karakasą išmokėti joms milijardines kompensacijas. Jei šie gigantai grįžtų į Venesuelą, tikėtųsi likusios kompensacijų dalies ir stabilios teisinės sistemos, kuri nekeltų grėsmės investicijoms.
„Jei į šalį sugrįš kompetentingi vadybininkai ir kvalifikuoti specialistai, net ir susitarus su dabartine vyriausybe – pavyzdžiui, su Delcy Rodríguez, kuri faktiškai vadovauja PDVSA, trumpuoju laikotarpiu būtų galima smarkiai padidinti naftos gamybą“, – „n-tv“ citavo energetikos strategą Thomą O’Donnellį.
Jis primena JAV abiejų partijų politikus laikantis nuomonės, kad daugelis geopolitinių problemų, kurias sukelia Rusija, susijusios su jos pajamomis iš naftos eksporto. Ilguoju laikotarpiu, po 4–7 metų, naftos paklausa pasaulyje vėl išaugs, tad JAV prasminga sugrąžinti į rinką Venesuelos naftą, kad būtų galima naudoti svertus taip pat ir prieš Rusiją.
Poveikis Pekinui
Didžiausia JAV operacijos prieš N. Madurą pralaimėtoja, be jo paties, yra Kinija. Skirtingais duomenimis, jai tekdavo nuo 50 iki 80 proc. Venesuelos naftos. Kinijos importuojamos naftos apimtyje tai – viso labo 4 proc. Daugiausia ją perdirbdavo Kinijos mažosios ir vidutinės naftos perdirbimo gamyklos. Tačiau Venesuela kinams buvo geopolitinių žaidimų aikštelė.
Pekinas yra tarp didžiųjų investuotojų į Venesuelos naftos pramonę: „Morgan Stanley“ žiniomis, valstybiniai koncernai „China National Petroleum Corp“ ir „Sinopec“ drauge valdo 4,4 mlrd. barelių naftos. Įdomu tai, kad net ir kinams verslas Venesueloje neatrodo patrauklus – klesti korupcija, o kariškių kontroliuojamas PDVSA kaltinamas pinigų plovimu.
Jei nauja, JAV lojali vyriausybė dabar nukreips šiuos srautus į šiaurę, Kinijos nepriklausomoms naftos perdirbimo gamykloms teks ieškoti alternatyvos. Tikėtina, Rusijoje. Pati Rusija iki šiol Venesuelai parduodavo lengvesnę naftą, kuri buvo skiedžiama vietinė žaliava. Alternatyva rusiškajai, tikėtina, bus „ExxonMobil“ produkcija.
Kieno rankose svertai?
Trečiadienį JAV Energetikos departamentas paskelbė apie naikinamas kai kurias Venesuelai pritaikytas sankcijas, kad Venesuelos naftą būtų galima transportuoti ir parduoti pasaulinėje rinkoje.
Pastaruoju metu Venesuela naftos rinkoje konkuravo su kitomis valstybėmis, kurioms taikomos sankcijos, – Rusija ir Iranu.
Kaip praneša DPA-ELTA, prezidentas Donaldas Trumpas šeštadienį pareiškė, kad JAV „valdys“ Venesuelą ir kad JAV naftos bendrovės išleis milijardus dolerių, siekdamos „atstatyti smarkiai sugadintą infrastruktūrą ir padėti šaliai uždirbti pinigus“. Energetikos sekretorius Chrisas Wrightas trečiadienį pareiškė, kad JAV Venesuelos nafta prekiaus „neribotą laiką“.
D. Trumpo teigimu, Venesuela į JAV pristatys nuo 30 iki 50 mln. barelių naftos – jis asmeniškai prižiūrėsiąs prekybos nafta pajamas „Venesuelos žmonių ir Jungtinių Valstijų labui“. Už pinigus, gautus iš naftos eksporto, Venesuela pirksianti JAV žemės ūkio produkcijos, medikamentų, energetikos sistemos įrangos.
Smunka pajamų kreivė
Venesuelai rengiantis grįžti į legalią naftos rinką, kita jos dalyvė – Rusija – praranda ankstesnę įtaką.
Nors naftos ir dujų eksporto pajamų dalis bendroje Rusijos valstybės biudžeto struktūroje yra sumažėjusi nuo 40 proc. iki mažiau nei 25 proc., nuostoliai, kuriuos ji patyrė pernai, seniai buvo tokie skausmingi. Per pirmuosius vienuolika 2025 m. mėnesių pajamos iš naftos ir dujų buvo 23 proc. mažesnės nei 2024 m.
Tai pirmiausia susiję su pasaulinių naftos kainų kritimu: smuko visų rūšių naftos kaina, o rusiškosios „Urals“ kaina spalį (lėmusi lapkričio pajamas), buvo 53,7 dolerio už barelį (prieš metus – 64,7 dolerio).
2025-uosius Rusija baigė patyrusi naują smūgį. „Dėl Rusijos rimto įsipareigojimo taikos procesui, siekiant užbaigti karą Ukrainoje, trūkumo“, JAV įvedė sankcijas koncernams „Rosneft“ ir „Lukoil“, išgaunantiems ir parduodantiems pusę Rusijos naftos. Pagrindiniai pirkėjai Kinija ir Indija įgijo papildomų svertų reikalauti nuolaidų, kilo grėsmė kompanijų užsienio aktyvams.
Lapkritį „Urals“ buvo prekiaujama mažiau nei po 40 dolerių už barelį, o paskutinę gruodžio savaitę – mažiau nei po 35 dolerius. Pirmomis sausio dienomis „Urals" prekiauta po 35–37 dolerius už barelį, ESPO rūšies naftos, kurią perka Kinija, kaina nukrito iki 47,55 dolerio už barelį.
„Bloomberg“ vertinimu, metų sandūros savaitę Rusijos pajamos iš naftos sumažėjo: palyginti su spalio pradžia – 35 proc., palyginti su gruodžio pradžia – 15 proc. Parduodant naftą tokiomis kainomis, vis daugiau Rusijos telkinių tampa nuostolingi.
2026 m. biudžeto projekte Rusijos Vyriausybė numatė nežymų pajamų iš naftos ir dujų augimą – skaičiavimai paremti lūkesčiais, kad „Urals“ nafta vidutiniškai bus parduodama po 56 dolerius už barelį.
Iš naftos supervalstybės Rusija virsta stambiu, bet nesisteminiu veikėju.
Nebeturi veiksmų laisvės
Kalbant apie Rusiją, svarbi ne tik naftos kaina: pasaulinėje juodojo aukso rinkoje iš esmės pakito Maskvos vaidmuo.
Niujorko pasaulinės energetikos politikos centro energetikos ekspertė Tatiana Mitrova pastebi: per ketverius metus nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Rusijos dalis naftos gavybos ir prekybos rinkose sumažėjo nežymiai, tačiau įvyko reikšmingas kokybinis pokytis.
Iki 2022 m. Rusija užėmė ypatingą padėtį naftos rinkoje. Gavybos mastai, išvystyta infrastruktūra, diversifikuota eksporto geografija, glaudus koordinavimas su Saudo Arabija leido jai būti ne tik tiekėja, bet ir viena iš jėgų, nuo kurių priklauso pusiausvyra pasaulinės naftos rinkoje. Naftą eksportuojančių šalių organizacijoje OPEC+ Rusijos ir Saudo Arabijos bendri sprendimai dėl gavybos formavo rinkos lūkesčius. Tačiau šiandien Maskva gali tik reaguoti, o ne strateguoti.
„Skirtingai nei Saudo Arabija, Rusija nebeturi laisvo priėjimo prie kelių didelės maržos rinkų. Europos praradimas atėmė iš jos pagrindinį svertą – galimybę perskirstyti srautus tarp regionų“, – rašo T. Mitrova leidinyje „The Insider“.
Pigiai naftą išgaunanti Saudo Arabija gali manevruoti gavybos apimtimi, atsarginiais pajėgumais, plačiu pirkėjų spektru. Rusija priversta paisyti sankcijų apribojimų, jos naftos telkinių geologija ir infrastruktūra blogai pritaikyta operatyvioms permainoms: konservuoti gręžinius yra sudėtinga ir brangu, jiems atkurti reikia laiko ir investicijų.
Be to, per pastaruosius metus žymiai pasikeitė ir pati naftos rinka: gavybos augimas už OPEC+ ribų suformavo stabilią pasiūlos atsargą, nukrito kainos.
Pernai Saudo Arabija pakeitė strategiją: stengiasi uždirbti ne iš aukštų kainų, bet išlaikydama rinkas. Naftos pertekliaus fone Er Rijadas yra pasirengęs žemų kainų laikotarpiu palaikyti investavimo tempą ir likti pagrindiniu sistemos stabilizatoriumi. Rusija nepajėgi laikytis analogiškos strategijos. Persiorientavusi į Kinijos, Indijos ir Turkijos rinkas Maskva naftos parduoda panašų kiekį, tačiau šių sandorių sąlygas diktuoja pirkėjai, nuolat reikalaujantys didelių nuolaidų.
Negrįžtami procesai
T. Mitrova neprognozuoja Rusijos naftos rinkos kracho. Ji primena, kad iš pradžių sankcijomis buvo siekiama ne visiškai eliminuoti Rusiją iš naftos rinkos (tokiu atveju kainos šuolio būtų neįmanoma išvengti), bet padidinti logistikos išlaidas, apsunkinti prekybą, t. y. sumažinti pelningumą. Iš pradžių ši strategija veikė tik iš dalies, tačiau naujausios JAV sankcijos atrodo daug rimtesnės: valstybinė „Rosneft“ ir privati „Lukoil“ – tai 5 proc. pasaulinės naftos gavybos apimties.
Naujų vartotojų Rusija, tikėtina, rastų Pietryčių Azijoje – Indonezijoje, Malaizijoje, Vietname, Kambodžoje. Dėl antrinių sankcijų grėsmės Indijos, Kinijos kompanijos ieškotų išeičių, aplinkkelių. Tačiau visa tai blogins pardavėjų situaciją: mainais už rizikingus sandorius Rusijos kompanijos bus priverstos suteikti vis didesnių nuolaidų.
Tačiau jei JAV imtų griežtai kontroliuoti, kaip laikomasi sankcijų, Rusijos padėtis būtų dar blogesnė.
„Iš naftos supervalstybės Rusija virsta stambiu, bet nesisteminiu veikėju“, – konstatuoja ekspertė. Rinka gali prisitaikyti prie Rusijos dalies sumažėjimo ar nuolaidų, tačiau daug sudėtingiau adaptuotis prie nuolatinio neapibrėžtumo šaltinio, kuris nepaklūsta įprastai logikai. Dėl to rinka priversta atsižvelgti į Rusiją ne kaip į struktūrinį elementą, o kaip į rizikos faktorių.
Šių pokyčių nesustabdys net galimas susitarimas dėl taikos Ukrainoje, mano T. Mitrova: „Rusijos vaidmuo pasaulinėje naftos sistemoje jau pasikeitė, ir šis pasikeitimas yra struktūrinio, o ne laikino pobūdžio.“
Pagrindiniu veiksniu, nustatančiu būsimą Rusijos vaidmenį naftos rinkoje, tampa investicinė dinamika. Nuo 2022 m. Rusijos naftos pramonė faktiškai gyvena investicinės pauzės režimu: dideli projektai nukeliami, mažinama geologinės žvalgybos apimtis, nevystomos technologiškai sudėtingos kryptys. Permainas lemia ne tik sankcijos, bet ir vidaus fiskalinė politika, kai gavybos sričių pajamos skiriamos valstybės biudžetui, o ne investicijoms.
„Naftos pramonė sugeba palaikyti dabartinę apimtį, bet praranda augimo potencialą. Projekto „Vostok Oil“ pradžios nukėlimas į 2030 m. tapo šios tendencijos simboliu: ilgalaikės iniciatyvos atidedamos, planavimo horizontas trumpėja. Taigi reikšmingos naujos gavybos ir eksporto apimties artimiausiais metais tikėtis neteks“, – konstatuoja ekspertė.
Turtą perims amerikiečiai?
Rusijos vaidmuo naftos rinkoje dar susilpnėtų, o JAV, priešingai, išaugtų, jei visi „Lukoil“ užsienio aktyvai atsidurtų amerikiečių rankose.
Anot „Financial Times“, naftos bendrovė „Chevron“ ir tiesioginių investicijų fondas „Quantum Capital Group“ siūlosi pirkti visus tarptautinius „Lukoil“ aktyvus, įskaitant gavybos įmones, naftos perdirbimo gamyklas ir degalų saugyklas, daugiau nei 2 tūkst. degalinių Europoje, Azijoje, JAV ir Artimuosiuose Rytuose. Visas portfelis vertinamas 22 mlrd. dolerių, už kiek būtų perkama, leidiniui nepavyko sužinoti. Anksčiau skelbta, kad susidomėjimą „Lukoil“ įmonėmis rodo ir „Exxon Mobil“.
Tikėtina, kad amerikiečių rankose atsidurtų ir vienas didžiausių pasaulyje naftos telkinių – Irake esatis „West Qurna-2“, kur per dieną išgaunama beveik 500 tūkst. barelių, o visos atsargos sudaro 14 mlrd. barelių. Siekdamas išvengti JAV sankcijų, Irako ministrų kabinetas pritarė operatoriaus veiklos nacionalizavimui. Valstybinė naftos bendrovė „Basra Oil Company“ metams perims naftos telkinio operacijas ir per šį laiką ieškos, kam parduoti „Lukoil“ priklausiusias 75 proc. naftos telkinio akcijų.
Naujausi komentarai