Rožių revoliucijos lyderiui M.Saakašviliui Gruzija ir Vakarai suteikė paskutinę galimybę

Jis negali nežavėti. Amerikietiška šypsena tik retkarčiais palieka jo energija trykštantį veidą. Jis laisvai kalba angliškai, prancūziškai, ukrainietiškai ir, žinoma, gimtąja gruzinų kalba. Jis keliasi po pietų, bet dirba iki paryčių. Jis gruziniškai svetingai sutinka svečius, o atsisveikindamas nukabina jų krūtines ordinais. Jis puikiai išsisuka nuo pačių kebliausių klausimų ir tuoj pat nuoširdžiai beria naujus pažadus. Jis – tai naujas senas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

„Saakašvili, lauk!“

Į didžiąją politiką M.Saakašvilis įsiveržė tarsi viesulas. Jo rankose buvusios rožės eiliniams gruzinams simbolizavo viltį, Vakarams – naujos politikos Kaukaze pradžią.
Bet tai buvo prieš ketverius metus, kai Rožių revoliucijos įkvėpti gruzinai per prezidento rinkimus jam atidavė 97 proc. balsų. Praėjusį savaitgalį jis sugebėjo surinkti tik vos daugiau nei pusę visų pirmalaikiuose Gruzijos rinkimuose dalyvavusiųjų balsų.
Ir tai opozicija įsitikinusi, kad mažiausiai 10 proc. jam „pridėta“. Tbilisyje nerimsta kalbos apie masinius rinkimų protokolų klastojimus, M.Saakašvilio rinkėjų vežiojimą po apylinkes, prieš daugelį metų mirusių žmonių „balsavimą“ ir pan.
Jei prieš ketverius metus Tbilisis su viltimi skandavo „Miša! Miša!“, rytoj per opozicijos mitingą miesto centre tūkstančiai šauks: „Saakašvili, lauk!“

Šešėlių – gausu

Jis išaugo Tbilisio Veros rajone, kuris iki šiol laikomas Gruzijos elito, inteligentijos buveine. Jei vilniečiai linkę su ironija vertinti atvykėlius iš provincijos, tai senieji tbilisiečiai ne tik kreivai žiūri į atvykėlius, bet ir gan griežtai susiskirstę į kastas pagal gyvenamuosius rajonus. Tik gyvenantieji miesto centre (Veroje, Saburtalo) laikomi tikrais Tbilisio gyventojais.
Dar blogesnis visų gruzinų požiūris į tautinių mažumų atstovus, ypač armėnus. Neatsitiktinai ir dabar ne vien Tbilisyje sklando gandai, neva M.Saaka-švilis iš tiesų yra Sakasjanas – armėnų kilmės. Pats Rožių revoliucijos lyderis tai įnirtingai neigia.
Pastaruoju metu M.Saakašviliui tenka gintis ir nuo kitų kaltimų, kaip antai KGB šešėlis. Mat jis tarnavo sovietų pasienio tarnyboje, kuri priklausė KGB.

Pyktis kaupėsi ilgai

Vis dėlto 2004-aisiais dar tokių kalbų nebuvo. Jis tuomet sugebėjo ne tik taikiai nuversti ilgametį Gruzijos vadovą Eduardą Ševardnadzę, bet ir be kraujo praliejimo susigrąžinti Adžariją, kuri buvo iš esmės nepriklausoma nuo Gruzijos.
Dar 2005-aisiais, pirmą kartą lankantis Gruzijoje, tik vienas kitas gruzinas niurzgėjo prieš Mišą, nors šalis skendo skurde. Keliai buvo panašūs į bombų išraustus apkasus. Tbilisio gatvėse kas žingsnis išmaldos prašė seni ir jauni, o kai kuriose kavinėse šviestuvus atstojo žvakės. Vaizdas buvo blogesnis nei Vilniuje dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Bet gruzinai tikėjo Miša...
Vis dėlto tikėjimo kasmet likdavo mažiau, nors sunku buvo nepastebėti pokyčių: vyko statybos, rekonstrukcijos darbai, į šalį ėmė plūsti investicijos. M.Saakašvilio vyriausybė radikaliai reformavo senąją policiją, pertvarkė administraciją ir taip išgujo korupciją iš šių struktūrų. Valdžioje įsitvirtino jauni ir energingi, dažniausiai Vakaruose mokslus baigę, tik gal mažokai patirties turintys žmonės.
„Visuose aukščiausiuose postuose sėdi jaunuoliai, kurie kartu su M.Saakašviliu kartu futbolą žaidė“, – praėjusią vasarą komentavo viena gruzinė. Tada jai jau pritarė didžiuma tautiečių. Pasak jų, nors šalies išorė ir pasikeitė, vidus liko toks pat – supuvęs. Korupcija išliko aukščiausiuose sluoksniuose, o vietos verslininkai priversti nuolat mokėti valstybei reketo mokestį. Teismai liko tokie patys beteisiai.
„Advokatas ne teisme gina įtariamąjį, o tiesiogiai derasi su prokuroru dėl sumos, kurią reikia sumokėti į biudžetą, kad jam būtų sušvelninta ar visai panaikinta bausmė“, – aiškino vienas vietos teisininkas ir pridūrė, kad teismai tik vykdo prokuratūros įsakymus.
Be to, M.Saakašvilio valdymo laikotarpiu nebuvo susigrąžinta atskilusių Abchazijos ir Pietų Osetijos kontrolė. Kartu šalis vos neatsidūrė ant karo su Rusija, kuri paskelbė visuotinę blokadą, slenksčio.

Vietoj „statytojo“ – „fontanas“

„Jam tik karuselės ir fontanai rūpi. Nėra nė vieno pramogų parko, kur jis nebūtų apsilankęs ir nepasivažinėjęs vaikiškomis mašinėlėmis. Jis kažkoks infantilus“, – kalbėjo vienas vyras.
Gal todėl M.Saakašviliui prilipo „Fontano pirmojo“ pravardė, nors jis norėtų, kad jį vadintų vienu gerbiamiausiu – Gruzijos caro Davido Statytojo – vardu. Mat rožių revoliucijos lyderio valdymo laikotarpiu atsigavo ne tik Tbilisis, bet ir pajūrio miestas Batumis. Rekonstrukcijos darbai visiškai pakeitė ir kelių iki tol apleistų provincijos miestelių veidą.
„Vis dėlto padaryta labai daug klaidų. Buvo per daug arogancijos, vienašališkumo. Žmonėms nebuvo aiškinama, kas ir kaip“, – pripažįsta ir iš šalies padėtį stebintys užsienio diplomatai.
„Jis viską sprendžia vienas pats: nuo tarptautinių reikalų iki to, kokia spalva nudažyti vieną ar kitą Tbilisio daugiabutį“, – aiškino padėtį vienas tbilisietis.

Pilkieji kardinolai

Vis dėlto egzistuoja ir legendomis apipintas išrinktųjų, darančių didžiulę įtaką M.Saakašviliui, asmenų ratas. Tai nuolat šešėlyje besistengiąs likti nevyriausybinės organizacijos Laisvės instituto vadovas Levanas Ramišvilis, kuris neva formuoja valdžios ideologiją. Gruzijos parlamento Gynybos komiteto pirmininkas Nikolas Rurua, kuris esą kietu kumščiu valdo visas jėgos struktūras. Viešuosius ryšius kuruoja Ekonomikos ir ekonominės plėtros ministras Georgijus Arveladzė.
Taip pat vienu galingiausių ir įtakingiausių žmonių Gruzijoje laikomas parlamento Teisės komiteto vadovo pavaduotojas Giorgia Bokeria. Pasak kai kurių gruzinų, jei ne jis, nebūtų visą Gruziją ir pasaulį sukrėtusios lapkričio 7-osios, kada policija jėga išvaikė taikius protestuotojus.
„Įsivaizduojate, kažkokio komiteto pirmininko pavaduotojas – vos ne galingiausias žmogus šalyje. Jo nuolankiai klauso ne tik ministrai, bet ir pats premjeras“, – privačiame pokalbyje kalbėjo opozicijos atstovas.

Aistringas ne tik politikoje

Legendomis apipintas ne tik M.Saakašvilio valdžios aparatas, bet ir jo asmeninis gyvenimas. Nors oficialiai jis laimingai vedęs olandę Sandrą E.Roelofs, su kuria susilaukė dviejų sūnų, šalyje netyla kalbos apie jo meilės nuotykius.
Aukštas, išvaizdus vyras nuolat supamas gražių moterų. Sakoma, kad vienas M.Saakašvilio romanas su atstove spaudai baigėsi nėštumu. Po to sekė jo aistra vienai Ukrainos merginų popmuzikos grupei. Net teko sutikti jauną ir pa-trauklią gruzinę, kuri tikino vos ištrūkusi iš M.Saakašvilio glėbio.
Todėl natūralu, kad neseniai net užsienyje aidėjo gandai apie Saakašvilių poros skyrybas. Tiesa, dabar žmona, kaip ir vaikai, buvo įtraukti į rinkimų kampaniją. M.Saakašvilio rinkimų štabe kabo ne tik jo, bet ir besišypsančios šeimos nuotraukos. O per paskutinį kampanijos mitingą sakydamas kalbą jis ant rankų laikė mažiausią sūnų ir taip tarsi prisiekė savo vaikų gyvybe, kad įgyvendins pažadus: „Gruzija be skurdo“ ir „kiekvienam kaimui po traktorių“.
Vis dėlto Tbilisyje kalbama, kad Saakašvilių pora susitikdavo tik per mitingus prieš rinkimus. Mat gyvena atskirai. Ji – Tbiliso centre, jis – tolimame miegamajame rajone.

Nėra kito pasirinkimo

Tačiau koks gruzinas nemyli moterų? Dalis gruzinų linkę M.Sa-akašviliui atleisti ir didesnes nuodėmes. „Jis jaunas, aistringas, kupinas energijos ir veiklus, – kalbėjo provincijoje gyvenanti moteris. – Žinoma, jis turi blogų bruožų, silp-nybių, bet kas jų neturi? Žiūrėkit, kiek jis padarė. Visi kiti kalba ir žada, o jis daro.“
Jai pritarė ir jos vyras. Jis pasakė net tostą už M.Saakašvilį: „Noriu pakelti taurę už Saakašvilį, už kurį aš atidaviau balsą. Aš balsavau už savo šeimą, savo vaikų ir anūkų ateitį. Esu jau senyvas ir neturiu nei noro, nei galimybės vaikytis vėjų, rizikuoti. Manau, kad juo galima pasitikėti, nes jis jau įrodė, jog laikosi žodžio.“
Patys opozicijos nariai bei šalininkai, nors viešai rėkia, kad laimėjo jų kandidatas Levanas Gačečiladzė, pripažįsta, jog buvo daug žmonių, ypač provincijoje, kurie balsavo už M.Saakašvilį.
„Tikiuosi, tai Saakašviliui tapo pamoka, jog tauta – tai ne avinų banda ir jos reikia klausyti, o ne elgtis kaip su kažkuo svetimu“, – nedidelę M.Saakašvilio persvarą rinkimuose įvertino opozicinių pažiūrų neslepiantis gruzinas.
To tikisi ir Vakarai, davę M.Sa-akašviliui paskutinę galimybę. Nors rinkimai gausaus tarptautinių stebėtojų būrio buvo pripažinti demokratiškais, tačiau užkulisiuose pabrėžiama, kad Europa nėra akla ir opozicijos kaltinimai balsavimo rezultatų klastojimu – ne be pagrindo.
Pagrindinis klausimas, kylantis diplomatams: ką siūlo opozicija? Nuversti M.Saakašvilį, surengti dar vieną revoliuciją – o kas po to? Opozicija ne tik neturi veiksmų programos, bet ir L.Gačečiladzė neturi tokių lyderio savybių, charizmos, kaip Miša. Patys opozicionieriai pripažįsta, kad jų kandidatas kiek kvailokas.
Taigi per ateinančius 5 metus M.Saakašvilis turi daug ką nuveikti, bet galimybės prašauti jis neturi. Rožės jau nuvyto...