Laikai, kai kubiečiai naudodavosi maisto kortelėmis, kad įsigytų būtiniausių produktų valstybinėse parduotuvėse, vadinamose „bodegose“, artėja prie pabaigos, o šį procesą paspartino giliausia per pastaruosius metus patirta ekonominė krizė ir viską paralyžiuojanti JAV vykdoma degalų blokada.
Valstybinės maisto prekių parduotuvės verandoje Havanos Vedado rajone sėdintis Joaquinas Velazquezas stebi, kaip žmonės eina ir išeina iš šalia esančios privačios nedidelės parduotuvės.
Šios dvi parduotuvės pasakoja istoriją apie dvi Kubas: vieną, sparčiai nykstančią, kurioje valstybė aprūpina visus, ir kitą, naujesnę, kurioje žmonės vis dažniau priversti patys pasirūpinti savimi.
J. Velazquezo „bodegos“ lentynos akivaizdžiai beveik tuščios: valstybė netenka užsienio valiutų atsargų, reikalingų prekėms importuoti ir perparduoti labai subsidijuotomis kainomis, kaip ji tai darė dešimtmečius.
Šalia esanti „mipyme“ – Kubos akronimas, reiškiantis smulkųjį verslą ir vartojamas kaip bet kokios privačios įmonės sutrumpinimas – yra gausos pavyzdys, siūlantis viską – nuo ryžių, pagrindinio Kubos angliavandenių šaltinio, iki romo ir kečupo. Tačiau šis gausumas, kuris turėtų dar labiau išaugti įgyvendinus birželį priimtas didžiules laisvosios rinkos reformas, turi savo kainą: 3 doleriai už litrą kepimo aliejaus – tai milžiniška suma žmonėms, gaunantiems menkus valstybinius atlyginimus, mokamus pesais. Vien aliejus sudaro pusę J. Velazquezo mėnesinės pensijos.
Dvi Kubos
Visoje Havanoje privatus verslas keičia kraštovaizdį: stulbinančiu greičiu dygsta naujos įmonės, siūlančios šalto alaus, buitinės technikos ar automobilių detalių. Kadangi Kuboje neleidžiama turėti komercinių patalpų – tai vienas iš daugelio verslui taikomų apribojimų, kuriuos planuojama panaikinti vykdant reformas, – šios įmonės veikia namuose, garažuose arba, kaip „mipyme“ atveju Havanos Vedado rajone, patalpose, nuomojamose iš sunkumų patiriančios „bodegos“.
Tai radikalus pokytis sovietinio stiliaus valstybei, kurioje visiškai nebuvo reklamos ir kurioje daugiau nei pusę amžiaus valstybė dominavo beveik visose veiklos srityse – nuo pramonės iki žemės ūkio ir restoranų verslo.
Pirmasis svarbus žingsnis link rinkos ekonomikos buvo žengtas 2021 metais, kai buvo leista steigti mažas įmones, turinčias iki 100 darbuotojų, garsiąsias „mipymes“. Remiantis oficialiais duomenimis, praėjus penkeriems metams joms tenka daugiau nei pusė visų mažmeninės prekybos pardavimų. Tokie smulkieji verslininkai ieško naujų galimybių, be kita ko, nekilnojamojo turto plėtros, bankininkystės ir žemės ūkio srityse.
Smulkiųjų verslininkų iškilimas pagilino nelygybę visuomenėje, kuri anksčiau buvo be klasių. Naujieji turtuoliai visureigiais važinėja pro griūvančius neoklasicizmo stiliaus miestiečių namus Havanos garsiajame pajūrio bulvare „Malecón“. Tuo tarpu žmonės, neturintys užsienyje gyvenančių giminaičių, kurie siųstų jiems dolerių ar užsakytų maisto internetu, sunkiai suduria galą su galu.
Vašingtonas, kuris sausio mėnesį Kubai įvedė degalų blokadą ir smogė kaimyninei valstybei sankcijomis, be jau ir taip šešis dešimtmečius trunkančio prekybos embargo, demonstratyviai reiškia paramą privačiam sektoriui. Privačių įmonių importas iš Jungtinių Valstijų per penkerius metus išaugo penkis kartus.
Tačiau degalų blokada kenkia ir šiam verslui, kurį smaugia iki 30 valandų trukmės elektros tiekimo pertraukos ir degalų kainos, siekiančios iki 8 JAV dolerių už litrą.
41-metis Juanas Carlosas Blainas, kuriam priklauso kelios privačios maisto prekių parduotuvės ir greito maisto užkandinės vakarinėje Havanoje, sako, kad jo įmonė vos išsilaiko. Nors reformos leidžia kurti didesnes įmones, jis sakė: „Mes nemąstome apie plėtrą, tik apie išlikimą.“
Naujausi komentarai