Ne tik Ki­ni­ja, bet ir vi­sas pa­sau­lis gy­ve­na olim­pi­nė­mis nuo­tai­ko­mis. Ki­tą sa­vai­tę pra­si­dė­sian­čių olim­pi­nių žai­dy­nių dvelks­mas jau­čia­mas net ir mū­sų pro­vin­ci­jo­jeLie­tu­vo­je. Tik­riau­siai dar nie­kad Vil­niaus gat­vė­mis ne­va­ži­nė­jo tiek daug au­to­mo­bi­lių, pa­puoš­tų tris­pal­vė­mis.

Nė­ra abe­jo­nių, kad Ki­ni­ja su­rengs įspū­din­gą šou siek­da­ma pa­ro­dy­ti vi­sam pa­sau­liui, kad ji yra vie­na pro­gre­sy­viau­sių vals­ty­bių pa­sau­ly­je, o ki­nų spor­ti­nin­kai ati­duos vi­sas jė­gas, kad jų ša­liai ati­tek­tų kuo dau­giau me­da­lių. Mū­sų lau­kia pui­kus re­gi­nys.

Bet net ir di­džiu­lis šou ne­su­ge­bės už­gož­ti Ki­ni­ją sle­gian­čių bė­dų: per­se­kio­ja­mi ki­ta­min­čiai, var­žo­mas lais­vas žo­dis ir ži­niask­lai­da, oku­puo­tas Ti­be­tas ir t.t. Pa­va­sa­rį praū­žę ne­ra­mu­mai Ti­be­te pa­pik­ti­no ne­ma­žą da­lį pa­sau­lio. Da­bar pa­dė­tis ten ne tik ne­pa­si­kei­tė, bet tik­riau­siai net pa­blo­gė­jo.

Be to, neva no­rė­da­mas už­tik­rin­ti olim­pia­dos sau­gu­mą Pe­ki­nas ap­ri­bo­jo komunistinio re­ži­mo prie­ši­nin­kų ju­dė­ji­mo lais­vę, pa­skel­bė griež­tai kont­ro­liuo­siąs in­ter­ne­tą ir ėmė­si ki­tų veiks­mų, sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mų bet ku­rio­je de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je.

Vie­na ver­tus, po pa­sau­lį te­bek­lai­džio­jan­ti te­ro­riz­mo šmėk­la neap­len­kė ir Ki­ni­jos. Ne­se­niai ša­lį su­dre­bi­nę spro­gi­mai ir pa­vie­šin­ti is­la­mis­tų gra­si­ni­mai pri­ver­tė su­klus­ti ne tik spor­ti­nin­kus. To­dėl bū­ti­na im­tis vi­sų sau­gu­mo prie­mo­nių, kad ne­pa­si­kar­to­tų 1972-ųjų Miun­che­no olim­pia­dos tra­ge­di­ja. Tuo­met pa­les­ti­nie­čių te­ro­ris­tai įsi­ver­žė į olim­pi­nį kai­me­lį ir su­ren­gė įkai­tų dra­mą, per ku­rią žu­vo 11 Iz­rae­lio spor­ti­nin­kų ir vie­nas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas.

Ki­ta ver­tus, ar ki­nai ne­per­len­kė laz­dos? Au­to­ri­te­tin­ga žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja „Am­nes­ty In­ter­na­tio­nal" ga­na griež­tai pa­reiš­kė, kad Ki­ni­ja, pri­si­deng­da­ma olim­pia­da, pa­žei­džia žmo­gaus tei­ses.

Gal dėl to da­lis pa­sau­lio vals­ty­bių ly­de­rių, tarp jų ir Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, nu­spren­dė ty­liai ig­no­ruo­ti (nevykti)Pe­ki­no Olim­pi­nes žai­dy­nes. Bu­vo ir dar ra­di­ka­les­nių ra­gi­ni­mų - iš­vis boi­ko­tuo­ti olim­pia­dą ir ne­siųs­ti sa­vo spor­ti­nin­kų, kaip el­gė­si JAV ir da­lis ki­tų Va­ka­rų vals­ty­bių per 1980-ųjų Mask­vos olim­pi­nes žai­dy­nes. Taip tuo­met pro­tes­tuo­ta prieš So­vie­tų Są­jun­gos in­va­zi­ją į Af­ga­nis­ta­ną.

Boi­ko­to idė­jų ša­li­nin­kai pri­me­na 1936-ųjų Ber­ly­no olim­pia­dą, ku­rią na­ciai pa­nau­do­jo sa­vo pro­pa­gan­dai, o po tre­jų me­tų pra­dė­jo pra­žū­tin­giau­sią pa­sau­lio is­to­ri­jo­je ka­rą. Tuo­met taip pat dau­ge­lis sten­gė­si ne­ma­ty­ti, kad Adol­fo Hit­le­rio įsa­ky­mu per­se­kio­ja­mi ki­ta­min­čiai ir tam tik­rų tau­ty­bių at­sto­vai, ša­lis spar­čiai gink­luo­ja­si.

Bū­tų sun­ku su­tik­ti, kad da­bar­ti­nė Ki­ni­ja ir hit­le­ri­nė Vo­kie­ti­ja yra vie­nas ir tas pa­ts, bet la­bai no­rint ga­li­ma ras­ti daug pa­na­šu­mų, ku­rių es­mi­nis - de­mok­ra­ti­nių ver­ty­bių nei­gi­mas.
Vis dėl­to de­mok­ra­ti­ja nė­ra vie­nas kri­te­ri­jų, pa­gal ku­riuos Tarp­tau­ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas at­ren­ka ša­lis, ku­riuo­se vyks­ta olim­pia­dos. Prie­šin­gu at­ve­ju 2001-ai­siais tei­sę reng­ti šių me­tų olim­pia­dą bū­tų nea­be­jo­ti­nai iš­ko­vo­jęs Pa­ry­žius.

Tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to pa­rei­gū­nų tei­gi­mu, spor­tas ir po­li­ti­ka - du at­ski­ri da­ly­kai, ku­rių ne­rei­kia pai­nio­ti. Tai gra­ži min­tis, bet, de­ja, po­li­ti­ka ir spor­tas la­bai glau­džiai su­si­ję. Šis ry­šys ypač glau­dus au­to­ri­ta­ri­nė­se ir to­ta­li­ta­ri­nė­se vals­ty­bėse, kur spor­tas tam­pa vie­na pa­grin­di­nių re­ži­mų at­ra­mų.

Ir de­mok­ra­ti­nė­se ša­ly­se sun­ku at­sie­ti spor­tą nuo po­li­ti­kos. Juk mes, lie­tu­viai, pa­trio­tais ir net ar­šiais na­cio­na­lis­tais tam­pa­me tik ste­bė­da­mi sa­vo krep­ši­nin­kų per­ga­les.
To­dėl Tarp­tau­ti­nio olim­pi­nio ko­mi­te­to spren­di­mas leis­ti su­reng­ti žai­dy­nes Pe­ki­ne - pa­ts di­džiau­sias Ki­ni­jos po­li­ti­nis lai­mė­ji­mas, vai­ni­ka­vęs ša­lies eko­no­mi­nį pa­ki­li­mą.

Ne­pai­sant ar­šių kri­ti­kos strė­lių Pe­ki­nui, no­ri­si pa­lin­kė­ti sėk­mės ki­nų spor­ti­nin­kams ir žai­dy­nių or­ga­ni­za­to­riams. Drauge ti­kė­tis, kad ki­nų pa­si­ti­kė­ji­mas ir di­džia­vi­ma­sis sa­vi­mi ne­pe­raugs į ag­re­si­ją. Di­džiau­si op­ti­mis­tai net vi­lia­si, kad tai pa­ska­tins Pe­ki­ną įgy­ven­din­ti de­mok­ra­ti­nes re­for­mas. Gai­la, bet kol kas to­kių ženk­lų la­bai trūks­ta...